Šokis

Akvilė Eglinskaitė

Kalbamės su šokėju ir choreografu Andriumi Katinu 

Su Andriumi Katinu (Suomija) susitinkame pokalbiui dar prieš jo eksperimentinių procesų pristatymą šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ programoje. Tekstas užrašytas jau po tiriamojo proceso pristatymo nedideliam žiūrovų ratui „The Rooster Gallery“ (verslo centre „Vilniaus vartai“). Baltas galerijos kubas-akvariumas, blizgi popierinė folija, penki beveik nejudantys šokėjai ir šokio smalsuolių ratas aplink. Stebint iš lauko pro stiklą – bandomosios laboratorijos įspūdis akivaizdus.

Lapkričio 17–19 d. vykusi šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ – tai ne pirmus metus organizuojamas šokio bendruomenei skirtas renginys, ligšiol vadintas festivaliu „Bičių sąskrydis“. Šiemet renginys atsinaujino kaip šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Ar esi kažkaip prisidėjęs prie šių permainų?

Su platformos organizacija neturiu nieko bendro. Gavęs kvietimą dalyvauti „Bičių sąskrydyje“ kalbėjau su Giedriumi (Giedrius Kalinauskas, „Artopia“ – festivalio rengėjas, – A. E.) apie organizuojamą festivalį bei jo kontekstą Lietuvoje. Nors šalis maža, festivalių vyksta pakankamai, kiekvienas gali rasti savo nišą, profilį, veidą.

Helmutas Šabasevičius

Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ „Menų spaustuvėje“

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Helmutas Šabasevičius

Tarptautinio Graso baleto konkurso apdovanojimai jauniesiems Lietuvos baleto šokėjams

Spalio 28–30 d. Grase, Pietų Prancūzijoje, vykęs dvidešimt devintasis tarptautinis baleto konkursas „Jeune Ballet Méditerranéen“ (Jaunasis Viduržemio jūros regiono baletas) buvo dosnus jauniesiems Lietuvos baleto artistams. Konkursas vyko septyniose amžiaus grupėse ir duetinio šokio kategorijoje, jame dalyvavo 172 šokėjai nuo 7 iki 25 metų iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Kanados, Bulgarijos, Švedijos, Italijos, Norvegijos ir Lietuvos.

Aukščiausią – auksinį – konkurso apdovanojimą pelnė Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Milda Luckutė, dalyvavusi 11–12 metų šokėjų grupėje ir užtikrintai nurungusi kitus 46 dalyvius. Ji šoko visoms konkursantėms privalomą, klasikinio šokio pagrindu sukurtą variaciją, kurią pasiūlė konkurso rengėjai, taip pat savo pačios sukurtą ir šiek tiek Eglės Špokaitės redaguotą kompoziciją „Drugelis“ pagal Ludwigo van Beethoveno muziką. Šokėjos mokytojos – Eglė Špokaitė ir Beatričė Tomaševičienė, konkursui ją parengė Deimantė Karpušenkovienė.

Helmutas Šabasevičius

Nauja baleto „Romeo ir Džuljeta“ versija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.

Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.

Helmutas Šabasevičius

Olesia Šaitanova Adolphe’o Adamo balete „Žizel“

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

Helmutas Šabasevičius

Nauji vaidmenys baletuose „Gulbių ežeras“ ir „Eglė žalčių karalienė“

Lietuvos baleto trupė sezoną pradėjo šiuolaikinių spektaklių triptiku „Bolero+“, o vėliau rodytuose klasikiniuose spektakliuose pažėrė debiutų.

Rugsėjo 22 d. Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ pagrindinį vaidmenį atliko Kristina Gudžiūnaitė, viena iš pagrindinių Lietuvos baleto solisčių. Odeta ir Odilija užbaigė jaunos, bet jau patyrusios šokėjos įveiktų klasikinių mūsų baleto repertuaro vaidmenų sąrašą – po Auroros „Miegančiojoje gražuolėje“, Mari „Spragtuke“, Nikijos „Bajaderėje“ ir Kitri „Don Kichote“.

Gera Gudžiūnaitės klasikinio šokio technika, muzikalumas, sceninė nuovoka, solistei būtinos psichologinės savybės – didžioji sėkmingos kūrybos klasikiniame baleto spektaklyje dalis. Odetos ir Odilijos vaidmens paslaptis susijusi ir su savitu požiūriu į spektaklyje pasakojamą meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją, taip pat – su individualiu požiūriu į patį baletą kaip meninės kūrybos fenomeną, nes „Gulbių ežeras“ jau seniai tapo vienu svarbiausių jo ženklų, būdingų tiek aukštajai kultūrai, tiek kičinėms jos replikoms.

Salomėja Valiukienė

Danutė Nasvytytė – Lietuvoje ir Australijoje

Danutė Nasvytytė – išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje ir Australijoje – kaip pedagogė palietė ne vienos emigracijoje gyvenančios vidurinės lietuvių moterų kartos gyvenimą. Jos pačios gaivališki, teatrališki šokiai liko įsirėžę šokio menui neabejingų lietuvių atmintyje. Nuo pat pirmojo jos koncerto 1939 m. rudenį Kauno Valstybės teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, – red. past.), per trumpą, vos 10 metų trukusį šokėjos gyvenimą, ją lydėjo ypatinga publikos meilė. Kraštan, kuris tepažino tik iš Rusijos atsivežtą, daugiausia rusų šokėjų kultivuotą klasikinio baleto meną, ji atvežė Vakaruose klestinčią išraiškos šokio kryptį ir per trumpą laiką išpopuliarino ją visoje Lietuvoje.

Gimusi Maskvoje 1916 m., Danutė užaugo Kaune, kur mokėsi Aušros ir Šv. Kazimiero gimnazijose. Jos kelias į šokį ėjo per meilę muzikai. Nuo pat vaikystės ji savo muzikinius išgyvenimus reikšdavo judesiais. Pamažu Danutė įsisąmonino, kad Vakarų pasaulyje yra kultivuojamas išraiškos šokis, labai panašus į jos pačios natūralius šokius. Į lietuvių kalbą jau buvo išversta Isadoros Duncan autobiografija. „Die Musik“ žurnale, be straipsnių apie muziką, buvo rašoma apie tada Vokietijoje ir Amerikoje klestintį išraiškos šokį su daugelio to meto šokėjų nuotraukomis. Po studijų Vienoje grįžus Lietuvon ritminės gimnastikos mokytojai Bronei Juškevičiūtei-Lapšienei, Danutei teko lankyti jos studiją ir ten iš jos išgirsti pasakojimų apie išraiškos šokio žydėjimą Vokietijoje.

Vlada Kalpokaitė

Kalbamės su Ukrainos choreografu Viktoru Rubanu ir Lietuvos šokio dramaturge Monika Jašinskaite

Ukrainos šokio kūrėjai – choreografas, Monpeljė (Prancūzija) nacionalinio choreografijos centro studijas baigęs Viktoras Rubanas, šokėjas, socialinių, šokio terapijos projektų iniciatorius Danilas Belkinas ir šokio dramaturgė Monika Jašinskaitė iš Lietuvos šiuo metu kuria bendrą spektaklį „#letmepleaseyou“ (leisk man tave patenkinti), kurį pristato kaip desovietizacijos ritualą. Spektaklio premjera įvyks spalį, greičiausiai – Kijeve, nors kūrybinė grupė dar tiksliai nežino erdvės. Turbūt mažiausiai būdinga tiek Lietuvos, tiek Ukrainos scenos menų kontekstui šiuo atveju yra ne tarptautinė komanda ar spektaklio tema, o tai, kad projektas prasidėjo ne nuo finansų paieškos ir įvairių fondų bombardavimo. Neįprasta, kad svarbiausia čia – idėja. Kalbamės su Monika ir Viktoru apie jų bendros kūrybos džiaugsmus.

Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinė Lietuvos choreografija „Kūrybiniame impulse 5“

Po sudėtingo, daug jėgų ir pastangų pareikalavusio Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, leidusio pajusti XIX a. pabaigos klasikinio rusų imperatoriškojo baleto dvasią, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai nėrė į ateitį ir jau tradiciniu tapusiame baleto artistų choreografinių kūrinių projekte „Kūrybinis impulsas“ pristatė 12 naujų darbų, kuriuos sukūrė 11 jau pastebėtų ir dar tik pradedančiųjų choreografų.

Penkios „Impulso“ programos, kasmet baigiantis teatro sezonui pristatomos nuo 2012 metų, – pakankamai daug, kad jau būtų galima kalbėti apie Lietuvos choreografijos nūdieną ir pagrindines kryptis. Projektą sumanė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, ir ši jo iniciatyva jau įrašyta į Lietuvos šokio istoriją. Tai svarbi paskata atsinaujinti prieš kurį laiką merdėjusiai Lietuvos choreografijai, o jos kūrėjams – raginimas pasitikėti savo jėgomis, galimybė įkūnyti savo sumanymus pasinaudojant didžiausio Lietuvoje teatro infrastruktūra (bendrą estetinį toną visiems kūriniams suteikė šviesų dailininkas Levas Kleinas). Be to, „Kūrybinis impulsas“ – ne tik choreografijos, bet ir kitų, gretutinių meninės ir vadybinės veiklos sričių laboratorija: programos organizavimas, scenografijos, kostiumų, šviesų dizaino kūryba taip pat atiduota į dalyvių rankas.

Kristina Steiblytė

Paskutiniai „Naujojo Baltijos šokio“ pasirodymai

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.