Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese „Volstryto vilką“ („The Wolf of Wall Street“, JAV, 2013) bus nesmagu. Tikru filmo bendraautoriu (ir koprodiuseriu) tapęs Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne tik iš kitų Scorsese filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir kartu charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo, ko gero, pernelyg rizikinga. Greičiau atvirkščiai. Tačiau vis dėlto iš esmės visai banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiems DiCaprio personažą.

Steve’as McQueenas turbūt bus pirmasis videomenininkas, laimėjęs prestižinę Turnerio premiją, atstovavęs Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir nominuotas „Oskarams“ už trečią savo pilnametražį filmą „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, JAV, 2013). Neabejoju, kad šis kūrėjas gaus ne vieną statulėlę.

Įsivaizduokite tokią situaciją: pasitinkate ilgai lauktą mylimą moterį. Ji atskrenda su šešiamečiu sūnumi. Oro uoste moteris nerodo jokio džiaugsmo. Jau lovoje, kai prasideda meilės žaidimas, ji atsigula ant jūsų ir staiga pareiškia, kad sūnui diagnozuotas vėžys ir kad gydymui reikės daug pinigų. Matydama, kad žinia jus sukrėtė, bet nesulaukusi entuziastingos reakcijos, kad pinigų bus, kiek reikia, moteris supyksta. Iš visko sprendžiant, ji jaučiasi ne tik nuvilta, bet ir beveik apgauta.

Šiemet lietuviai gausiai dalyvavo Ansi (Prancūzija) tarptautiniame animacinių filmų festivalyje. Lietuvių filmai buvo pristatyti ne tik jo mugėje MIFA, – pirmąkart į festivalio trumpametražių filmų konkursą buvo atrinktas lietuviškas animacinis filmas. Tai jaunos režisierės, Vilniaus dailės akademijos absolventės Redos Bartkutės Toming debiutinis animacinis filmas „Kaltė“. Daugelis pažįstamų režisierių po filmo peržiūros atkreipė dėmesį į originalų ir menišką filmo stilių, dinamiškas grafines faktūras ir įtampos kupiną nuotaiką, kurią sukuria desperatiški filmo personažo moters lapės veiksmai. Tiems, kurie pripratę prie aiškios istorijos pasakojimo, filmas pasirodė nepakankamai aiškus. Gaila, kad organizatoriai nerado vietos gražiems ir įspūdingiems „Kaltės“ plakatams. Nusiminusi filmo prodiuserė Rasa Joni juos neišpakuotus parsivežė namo, į Lietuvą, save guosdama tuo, kad plakatai pravers kitiems festivaliams, nes „Kaltė“ jau pakviesta į daugybę pasaulio animacinių filmų festivalių.

Kovo 22–31 d. 35 kartą vykusiame Kretėjo (Créteil) Tarptautiniame moterų filmų festivalyje (Festival International de Films de Femmes de Créteil) prizus gavo abu konkursinėje programoje dalyvavę lietuvių režisierių trumpo metražo filmai.

Žinojau, kad tokios geros istorijos kaip ši niekad gyvenime negirdėjau. Tikrasis iššūkis ir buvo sukurti tokį pat gerą kaip istorija filmą. Labiau tikėjau ne savo ar filmo potencialu (juolab kad „Sugar Man“ – mano pilnametražis debiutas), o