7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žavinti ir gąsdinanti animacija

Tarptautinio Ansi animacinių filmų festivalio įspūdžiai

Jūratė Leikaitė
Nr. 26 (1040), 2013-06-28
Kinas
Ansi plakatas
Ansi plakatas

 

Šiemet lietuviai gausiai dalyvavo Ansi (Prancūzija) tarptautiniame animacinių filmų festivalyje. Lietuvių filmai buvo pristatyti ne tik jo mugėje MIFA, – pirmąkart į festivalio trumpametražių filmų konkursą buvo atrinktas lietuviškas animacinis filmas. Tai jaunos režisierės, Vilniaus dailės akademijos absolventės Redos Bartkutės Toming debiutinis animacinis filmas „Kaltė“. Daugelis pažįstamų režisierių po filmo peržiūros atkreipė dėmesį į originalų ir menišką filmo stilių, dinamiškas grafines faktūras ir įtampos kupiną nuotaiką, kurią sukuria desperatiški filmo personažo moters lapės veiksmai. Tiems, kurie pripratę prie aiškios istorijos pasakojimo, filmas pasirodė nepakankamai aiškus. Gaila, kad organizatoriai nerado vietos gražiems ir įspūdingiems „Kaltės“ plakatams. Nusiminusi filmo prodiuserė Rasa Joni juos neišpakuotus parsivežė namo, į Lietuvą, save guosdama tuo, kad plakatai pravers kitiems festivaliams, nes „Kaltė“ jau pakviesta į daugybę pasaulio animacinių filmų festivalių.
 
Pirmą kartą MIFA mugėje lietuviai dalyvavo 2002 m. bendrame su latviais ir estais stende, kuris vadinosi „Baltic Films“. Šiemet MIFA buvo atskiras lietuvių stendas „Lithuanian Films“, finansuotas Lietuvos kino centro. Spalvingame įvairiausių pasaulio animacinių filmų studijų prisistatymų margumyne lietuvių stendas išsiskyrė lakoniškumu. Juodi plakatai su baltais grafiniais piešiniais atkreipė ne vieno dėmesį. Stigo tik platesnės informacijos apie kuriamus ir sukurtus lietuviškus animacinius filmus. Yra festivalių, kurie domisi retrospektyviniais rodymais, kompanijų, kurios ieško išskirtinio stiliaus filmų arba personažų, tad senesni filmai stende taip pat turėtų būti pristatyti.
 
Lietuvos, Latvijos ir Liuksemburgo bendros gamybos pilnametražis animacinis filmas „Aukso žirgas“ – vienas didžiausių Lietuvoje kuriamų projektų. Pristatyti kolegoms filmą režisierius Valentas Aškinis turėjo prie Latvijos studijos „Rija“ stendo, kur kabojo prašmatnus plakatas. Mugės stenduose nebeliko nekomercinių studijų, pristatančių autorinius, meninius projektus. Po truputį viską ima valdyti didelės Japonijos, Indijos, Pietų Korėjos ir Prancūzijos studijos, užsiimančios komercinių pilnametražių filmų gamyba. Mažai šaliai su savo projektais ir filmais vis sudėtingiau patekti į šį animacijos gigantų pasaulį. Mažiau sukuriama ir pristatoma autorinių filmų vaikams. Trūksta juokingų ir linksmų animacinių filmų. Programose vyrauja emigracijos, nervingo ir besiblaškančio pasaulyje žmogaus problemų temos, keistos seksualinės fantazijos, agresyvumo pliūpsniai, o kai režisierius nebežino, kaip baigti filmą, dažnai praliejamas kraujas.

Kiekvieną dieną prieš prasidedant filmų programai reklaminės festivalio užsklandos personažai – voverės, varlės, bebrai, kiškiai – repo ritmu skanduoja: „Ansi verslas“.
 
Šiemet konkursinėje programoje parodyti net devyni pilnametražiai animaciniai filmai iš įvairių šalių, o ne konkurse dalyvavo net keturiolika filmų. Geriausiu pilnametražiu animaciniu filmu tapo brazilų režisieriaus Luizo Bolognesi „Rio 2096 metai: meilės ir įtūžio istorija“ („Rio 2096: A story of Love and Fury“). Filmas pasakoja apie keturis Brazilijos istorijos periodus, pasakotojo simpatijos – silpnųjų, kovotojų už meilę pusėje.
 
Prancūzijos ir Liuksemburgo bendros gamybos filmas „Mano mama yra Amerikoje ir ji buvo sutikusi Bufalo Bilą“ („My Mommy Is in America and She Met Buffalo Bill“, rež. Marc Boreal, Thibaut Chatel) laimėjo Specialųjį žiuri apdovanojimą. ...Šešerių metų berniukas Joanas niekuo neišsiskiria iš kitų. Deja, jis neprisimena savo mamos. Vieną dieną paštu jis gauna keistą atviruką. Gal tai padės sugrąžinti prisiminimus? Šis filmas sudomina savo paprastumu ir nuoširdumu. Filmo stilius lakoniškas, atliktas klasikinės 2D animacijos technika, pabrėžiama pieštuko grafika, kuri būdinga populiarioms ir visų mėgstamoms komiksų knygoms. Norisi tikėtis, kad šį filmą pamatys ir Lietuvos žiūrovai.
 
„Ansi kristalu“ už geriausią televizijos filmą apdovanotas D. Britanijoje sukurtas „Room on the Broom“ (rež. Jan Lachauer, Max Lang). Tai šiltas ir linksmas filmas vaikams apie ant šluotos skraidančią raganėlę. Ant šluotos vietos užtenka visiems – katinėliui, šuniui, varlei. Panaudota trimatės animacijos technika, o personažai atrodo lyg iš plastilino.
 
Geriausiu trumpametražiu filmu konkurse tapo Kanadoje kuriančio režisieriaus Chriso Landretho darbas „Pasąmonės slaptažodis“ („Subconscious Password“). Pats tapęs filmo personažu, režisierius bare sutinka seną draugą, kurio vardo niekaip negali prisiminti. Bendrauti reikia, o kaip kreiptis į seniai matytą draugą, – neaišku. Tada ir prasideda keista kelionė į režisieriaus pasąmonę. Ima suktis praeities vaizdų karuselė, įvairiausių gyvenimiškų situacijų ir pokalbių nuotrupos, kol galiausiai režisierius atsiduria fantastiškame televizijos šou, kuriame keli laidos dalyviai bando atspėti vardą. Šou vedėjas pavirsta dinozauru, aštuonkoju, populiaria televizijos žvaigžde. Studijoje sproginėja petardos, grėsmingai riaumoja monstrai, filmo kadrai ir personažai keičiasi vis greičiau, kol režisierius pagaliau prisimena savo kolegos vardą: Džonas. Kiti šou dalyviai jam energingai pritaria ir režisieriui tenka grįžti atgal į realybę. Landrethas – vienas garsiausių Kanados psichorealistinės trimatės animacijos kūrėjų. 2004 m. jis apdovanotas „Oskaru“ už animacinį filmą „Rajanas“. Džiugu, kad iš paties autoriaus rankų pavyko gauti „Pasąmonės slaptažodį“ ir jis šiemet bus parodytas tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ konkursinėje programoje.

Konkursinių Ansi programų filmai – netolygūs, būta ir profesionalesnių, ir visai primityvių. Šiemet į festivalį naują filmą „Išilgai palei kelią“ („Along the Way“) atvežė šveicarų režisierius Georges’as Schwizgebelis. Vienas garsiausių šiuolaikinės animacijos meistrų žavi ritminiais animacijos šedevrais. Kiekvienas Schwizgebelio filmo kadras autoriaus ranka ištapytas dažais ant skaidraus celiulioido (plastiko plėvelės). Nėra statiškų planų, tik amžinas judėjimas. Sukasi namai, po aukštais kiparisais šoka susikibusios poros, muzikantai groja, o kamera lyg paukštis skrieja virš žemės, gaudydama ryškius saulės blyksnius. Šį filmą taip pat rodys „Tindirindis“.

Režisieriaus iš Belgijos Robbe’s Vervaeke’s trumpametražis filmas „Normanas“ („Norman“) apdovanotas žiuri už geriausią metų debiutą. Autoriui prireikė nemažai laiko ir kantrybės pačiam nutapyti aliejiniais dažais ant stiklo tokį ilgą ir sudėtingą filmą. Ekraną užpildė grubus ir ekspresyvus potėpis, niūraus ir pilko miesto atmosfera. Trumparegis ir bailus Normanas vienišas blaškosi po miestą, tyrinėdamas įvairius išmestus daiktus, šiukšles, maisto likučius. Staiga jis tampa grumtynių prie naktinio baro liudininku. Patekęs į šią netikėtą situaciją, Normanas suvokia, kad jį stebi paslaptingi vaikinai automobilyje. Grėsmė didėja...
 
Šokiruojančio stiliaus amerikiečių režisieriaus Billo Plymptono naujausias filmas „Girtesnis už skunką“ („Drunker than a Skunk“) nuliūdino jo kūrybos gerbėjus. Režisierius pasinaudojo anksčiau sukurtų filmų klišėmis, bet siužetas ir personažai neišraiškingi, vėl tie patys lojantis šuo ir girtas kaubojus. Plymptonas piešia filmą laisva ir vingiuota linija, lyg pats būtų girtas, kaubojus makaluojasi ekrane stambiu planu, mosuoja bokalais, linksminasi, čia geria, čia su kažkuo kovoja.

Festivalyje buvo daug animacinių filmų, kurių personažai – vilkai. Vilko vienatvė ir grėsmė simbolizuoja nepritarimą išoriniam pasauliui. Net tris prizus, tarp jų ir FIPRESCI, laimėjo amerikiečių režisieriaus Danielio Sousa filmas „Feral“ apie tarp vilkų išaugusį berniuką, kurį randa vienišas medžiotojas. Jau pirmieji kadrai intriguoja – gūdžioje miško tankmėje stovi juoda vilko figūra piktai pražiotais nasrais. Jis nepuola, kažko laukia. Prieš vilką susigūžęs stovi mėnesienos apšviestas vaikas. Vaikas nesitraukia iš vietos ir piktai iššiepęs dantis urzgia. Šią įtampą nutraukia vienišas medžiotojas. Vyriškis išbaidė vilką, pasiėmė globoti vaiką, bandė jį įtraukti į žmonių pasaulį, vedė į mokyklą. Tačiau jis neatlaikė civilizacijos spaudimo. Gynybos metodai, kuriuos vaikas naudojo miške, žmonių pasauliui netiko. „Feral“ personažai, gyvenantys pasaulyje be aiškių objektų, yra lyg tamsūs virpantys šešėliai. Juodą ir rudą spalvas lyg aštriu peiliu perkerta stiprūs šviesos pliūpsniai, krintantys ant personažų figūrų. Dailininkas sukūrė įtampos ir paslapties atmosferą.

Festivalyje parodyta daug eksperimentinių, rotoskopo ar koliažo technikomis sukurtų filmų. Pristatomi tapyti dažais ir anglimi ant popieriaus, plastilino, kavos tirščiais ant stiklo animuoti filmai. Nustebino Kanadoje kuriančio prancūzo Guillaume’o Blanchet „Mergaitė vardu Elastika“ („A Girl Named Elastika“), kurio pagrindiniai personažai – sąvaržėlės ir smeigtukai, ant kurių ištempta gumelė. Animacinis judesys piešiamas ir ant besisukančių vinilinių plokštelių arba ant kartono dėžių.
 
Sužavėjo prancūzų režisierės Amélie Harrault filmas „Madmuazelė Kiki ir Monparnasas“ („Mademoiselle Kiki and the Montparnos“). Tai pasakojimas pagal XX a. pradžios avangardistų mūzos, pozuotojos ir modelio Kiki prisiminimus. XX a. amžiaus pradžioje Monparnase kūrė daugybė avangardistų dailininkų. Ji buvo ir kabareto dainininkė, vėliau pati pradėjo tapyti ir piešti karikatūras, gyvenimo pabaigoje parašė memuarų knygą ir tapo meno pasaulio garsenybe. Filme tarp senovinių nuotraukų atgyja koliažų personažai ir dailininkų eskizai. Garsių dailininkų paveikslų fragmentai ir įvairūs aktai, kuriuos įkvėpė Kiki, linksmos karikatūros iš autorės dienoraščio sukuria Paryžiaus bohemos atmosferą.

Jauna režisierė Ana Budanova iš Rusijos pelnė Specialų žiuri apdovanojimą už filmą „Pagieža“ („Obida“). Vaikystėje mergaitės patirtos nuoskaudos kaupiasi ir virsta keista juoda būtybe Pagieža. Ji auga, maitindamasi mergaitės, o po to merginos ir moters patirtomis nuoskaudomis. Ji didėja, kol visiškai užvaldo moterį. Senatvėje susikaupusių nuoskaudų kalnas tampa nebevaldomas. Pro močiutės kambario langą sklindanti jauki šviesa kontrastuoja su grėsminga Pagiežos figūra.
 
Trumpo metražo filmų konkursinėje programoje išskirtinis dėmesys ir FIPRESCI prizas teko Kanadoje kuriančio bulgaro Theodore’o Ushevo filmui „Gloria Victoria“, nagrinėjančiam karo ir taikos temą. Filme skamba Dmitrijaus Šostakovičiaus 7-oji simfonija. Virš Rusijos, Ispanijos pilietinio karo ar Kinijos revoliucijos mūšių laukų, virš Dresdeno ir Gernikos būriais skrenda dideli juodi paukščiai. Greitėjant muzikos ritmui, paukščiai skyla, strėlėmis sminga į žemę.

Už originalią muziką „Sacem“ prizu apdovanoti olandų menininko Rosto filmas „Vieniši kaulai“ („Lonely Bones“). Siurrealistiniame siaubo filme panaudota sudėtinga trimatės animacijos ir filmuotos realistinės medžiagos technika, daug specialiųjų efektų. Muziką sukūrė režisieriaus vadovaujama grupė „The Wreckers“.

Iš kaimyninės Estijos į festivalį atkeliavo režisieriaus Andreso Tenusaaro filmas „Trikampis reikalas“ („The Triangle Affair“). Lėliniai filmo personažai, kuriems vietoj galvų styro rankos plaštakos, valo langus. Aštrus, ausį rėžiantis garsas ritmiškai kartojasi, kol gimsta muzikinis ritmas. „Trikampis reikalas“ apdovanotas Specialiuoju žiuri diplomu.

Žiūrovų prizą pelnė Augusto Zanovello „Žmonų laiškai“ („Lettres des femmes“, Prancūzija). Iš pradžių šokiruoja grubūs, iš kartono suklijuoti personažai ir dekoracijos. Karo gydytojas Simonas savo žmonos laiškais klijuoja kareivių žaizdas. Meilės laiškų žodžiai gydo sužeistuosius kaip balzamas.
 
Ansi–Vilnius

 

Ansi plakatas
Ansi plakatas
Ansi peržiūrų salė
Ansi peržiūrų salė
„Kaltė“
„Kaltė“