Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas.

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.