„Laivas“ – tai sujungtos ir ant išlenktos plieninės juostos pakeltos septynios metalinės statinės. Skulptūros aukštis 2,5 m, plotis 6,5 m.

„Mintis sakralinėje erdvėje pastatyti ką nors pasaulietiško brendo kelerius metus. Į bažnyčią kiekvienas atsinešame visą savo pasaulį. Mano „Laivas“, kurį trumpam palieku muziejuje, taip pat yra šito pasaulio dalis“, ­– teigia Vladas Urbanavičius.

Vlado Urbanavičiaus „Laivas“ Bažnytinio paveldo muziejuje bus eksponuojamas iki rugpjūčio 30 dienos.

Apie autorių:

Vienas žymiausių šiandienos skulptorių Vladas Urbanavičius gimė 1951 m. Kvitoko gyvenvietėje, Irkutsko srityje. 1970 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1977 m. – skulptūros studijas tuometiniame Dailės institute. Valdas Urbanavičius dalyvavo tarptautiniuose simpoziumuose, taip pat parodose Lietuvoje ir užsienyje. Apie skulptoriaus biografiją ir kūrybą 2009 m. išėjo Giedrės Jankevičiūtės sudaryta knyga „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“.

Daugiau informacijos: [email protected]

Tel. (8 5) 269 7800; (8 5) 262 7025

Ir taip nelengvą užduotį parodos kuratorei Elonai Lubytei sunkino ekspozicijos rengimo aplinkybės. Dailėtyrininkei teko imtis darbo nesukakus nė metams po dailininko mirties, jo šeimai ir bičiuliams gyvai tebejaučiant artimo žmogaus netekties liūdesį, ilgo ir skausmingo galynėjimosi su sunkia liga įtampą. Kuratorė neleido sau

Naujoji Vlado Urbanavičiaus paroda, dabar veikianti Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, kaip ir didžioji paskutinio jo kūrybos dešimtmečio dalis, pirmiausia išmėgina gebėjimą matyti. Žinoma, kai susiduriame su už žmogų didesniais objektais, įsitraukia ne tik rega, bet ir instinktyvaus bei asociatyvaus lygmens fiziniai pojūčiai. Už tokių skulptūrų galima slėptis ir nuo lietaus, ir nuo meškos. Tamsoje jų galima bijoti. Nors paprastai ne vakuume, o konkrečioje kultūroje užaugęs žmogus šalia erdvėje imponuojančios ovalios vertikalės visada pasijus esantis prie kolonos, mažų mažiausiai – medžio kamieno. O tinkleliai ar kitos perregimos struktūros būtinai vers stumdyti ryškumo lauką prieš juos ir už jų ir atnaujins prisiminimus apie kitas suskaidytas erdves (bažnyčia, klausykla, kareivinių, kapinių, vaikų darželio, kaimyno tvora, pasienis, troleibusų parkas ir t.t.). Apžiojantis erdvę riestumas vilniečiui sąmonės dugne anksčiau ar vėliau virs

Skulptorius Vladas Urbanavičius (g.1951, Kvitoko gyvenvietėje, Taišeto r., Irkutsko sr.) yra vienas nuosekliausių, tačiau kartu nenuspėjamiausių, kaskart nustebinančių plastinės raiškos reformatorių. 1977 m. baigęs skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), garsiųjų Smiltynės granito skulptūros simpoziumų (1978, 1980,1981, 1982, 1983), įdomiausių anuometinių parodų (Pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda, 1979, Ksenija Jaroševaitė, Stanislovas Kuzma, Petro Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Vladas Vildžiūnas: mažoji plastika, piešiniai, 1984 ir kt.) dalyvis. Jau ankstyvuosiuose granito, netikėtos metalo ir medžio sąjungos skulptūriniuose objektuose, autorinės bronzos liejiniuose stebima savita, anuometinių figūrinių ir siužetinių kompozicijų aplinkoje išsiskirianti, ne ypač toleruota, asociatyviai minimalistinė plastinė raiška. Urbanavičius priklauso vėlyvojo sovietmečio skulptorių technologų, nenuilstančių naujų galimybių atradinėtojų kartai (Petras Mazūras, Mindaugas Navakas). 

Irgi Telšiuose, toje pačioje mokykloje. Buvo sunkūs laikai, nebuvo interneto, informacija gana sunkiai pasiekiama. Šiek tiek žinai, kad kažkas kažkur daroma, bet nieko aiškaus ir tikslaus. Labiausiai tais laikais sekiau ir domėjausi Navaku ir Šnipu. Vartydavau žurnalus, kuriuos pavykdavo rasti Telšiuose, į Vilnių juk dažnai neprivažinėsi, brangu. Nueini, būdavo, Telšiuose į biblioteką, tai randi tik kažkokius bulgariškus žurnalus apie Brancussi ir pan. Brancussi man buvo kažkoks „kosmosas“, pasiėmiau kirvį ir

Tai vienas didžiausių tokio pobūdžio meno renginių Šiaurės Europoje, vykstantis kartą kas ketverius metus. Šiais metais ji vyks spalio 5 – lapkričio 25 d. Parodoje, konferencijoje ir diskusijose pagrindinis dėmesys bus skiriamas pasienio zonoms – tiek geopolitinių zonų ir kultūrų sąlyčiui, tiek meno krypčių ir medijų samplaiką apimančiai menininkų patirčiai. Pirmą kartą ji surengta dar 1972 m. Tai unikalus tarptautinis renginys, skirtas šiuolaikinei skulptūrai.

Lietuvai joje atstovaus du žymūs Lietuvos skulptoriai – Rimantas Milkintas (g. 1977) su darbu „Reversas“ ir Vladas Urbanavičius (g. 1951) su skulptūra „Špūlė“.

Nors Vilniuje kasmet į žemę įcementuojama kas nors apverktino, tai dar nereiškia, kad Lietuvoje nėra geros skulptūros tradicijos. Beveik pripratome, kad vieši reikalai visuomet labiau susiję su politika, kartais net kultūros, tačiau ypač retai su menu. Truputį gaila, kad oficialūs asmenys su suburta minia susirenka paploti prie tų prastų kūrinių, ir nė kiek – kad gerieji sukelia skandalą. Taip ne tik sutaupoma reklamai, bet ir atsiranda kuo nustebinti užsieniečius. Tokio ironiško linksmumo galėtų būti ir mažiau, tačiau kadangi, nepaisant nepalankaus fono, visiškai ramiai galima išvardinti daugiau nei tris gyvybingus, vis dar labai įdomiai ir nemažiau aktualiai kuriančius klasikus(-es) (Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Robertas Antinis, Ksenija Jaroševaitė etc.), taip pat be įtampos – nemažiau jaunų įdomių autorių (Žilvinas Lanzbergas, Justė Venclovaitė, Nerijus ir Andrius Erminas, Donatas Jankauskas etc.), o paskui dar įsibėgėjusi ir pamiršusi cechinius apibrėžimus vardinčiau ir vardinčiau visus(-as) įdomius(-ias), dreifuojančius tarp objekto, performanso ir instaliacijos, manau, kad skulptūrai (suvokiant ją ir siaurai, ir itin plačiai) Lietuvoje viskas gerai. Šią vasarą galėjau tuo įsitikinti dar tris kartus. Politikų ir pokalbių apie dvasios milžinus ir skrydžius ten, žinoma, nebuvo.

Naujas skulptoriaus Gintaro Karoso dailės kūrinys „Kultūra“ bus pristatytas visuomenei ateinantį sekmadienį, liepos 29 d. 12 val. Europos parke.

„Kultūra“ – tai didžiulis kraštovaizdžio menui priskirtinas darbas, įsikomponavęs išraiškingame daugiau kaip hektaro ploto muziejuje po atviru dangumi. Penkios šviesių atspalvių skulptūrinės formos, kurių kontūrai primena ledkalnio, kalnų ar architektūros objekto siluetus, tarytum tirpsta ir vėl išnyra gamtoje, sudarydamos natūralios gamtos elementais užsibaigiančią seką. Vinguriuojančios skulptūrinės formos, iškylančios iki beveik aštuonių metrų aukščio, yra sulipdytos iš kelių šimtų tūkstančių smulkių marmuro šukių. Išskirtinį dailės kūrinį Europos parke 7 meistrų brigada statė net trejus metus.