5425 dienos

 

Ir taip nelengvą užduotį parodos kuratorei Elonai Lubytei sunkino ekspozicijos rengimo aplinkybės. Dailėtyrininkei teko imtis darbo nesukakus nė metams po dailininko mirties, jo šeimai ir bičiuliams gyvai tebejaučiant artimo žmogaus netekties liūdesį, ilgo ir skausmingo galynėjimosi su sunkia liga įtampą. Kuratorė neleido sau pasiduoti emocijoms ir išsaugojo dailės istorijos arbitrui būtiną blaivų protą bei kritišką žvilgsnį, leidusį atrinkti tuos darbus, kurie šiandien atrodo svarbiausi ir vertingiausi.

 

Bendradarbiaudamos su skulptoriaus šeima Elona Lubytė ir parodos architektė Julija Reklaitė NDG erdvėse sukūrė naratyvą, išgryninantį svarbiausias Kuzmos kūrybos raidos linijas. Paroda atrodo nedidelė, nors iš tiesų eksponuojama keliasdešimt skulptūrų ir jų modelių, piešiniai, viešojoje erdvėje esančių kūrinių fotografijos, darbų procesą užfiksavę vizualūs šaltiniai, skulptoriaus biografiniai dokumentai – fotografijos, užrašų ištraukos, garsieji darbo kalendoriai, darbo įrankiai, asmeniniai daiktai. Kompaktiškumo įspūdį sukuria logiška ir tikslinga gausios, įvairialypės medžiagos atranka. Rodant Kuzmos palikimo aukso fondą, kartu siekta šiuos kūrinius aiškiai įkontekstinti XX a. pabaigos nacionalinio modernizmo fone.

 

Kuratorė sugebėjo delikačiai paliesti ir Kuzmos vėlesniųjų darbų vertinimą lydėjusias kontroversijas. Paralelinis pasakojimas apie skulptoriaus sėkmingą ėjimą į viešumą, prasidėjusį tolimais 1976 m. (studijas LSSR valstybiniame dailės institute dailininkas baigė 1973-aisiais) nuo pažinties su ilgamečiu rėmėju ir mecenatu, tuometiniu Sovietų Sąjungos komunistų partijos XXV suvažiavimo Juknaičių tarybinio ūkio direktoriumi Zigmantu Dokšu, perkelia lankytoją į visuomenės gyvenimo sferą, kalba apie socialinius ryšius, ekonomiką, buitį, publikos meninį išprusimą ir jo suformuotą skonį, kitus svarbius, tačiau vizualizacijai parodose ne taip paprastai pasiduodančius dalykus. Tam šiuo atveju pasitarnauja saikinga, bet iškalbinga fotografijos ir kino dokumentacija – dvi dokumentinių filmų ištraukos „skarotųjų“ skyriuje ir fotografijos „dirbtuvės“ salėje.

 

Parodą sudaro penkios dalys. Pirmame aukšte eksponuota ankstyvoji kūryba, antrame sutelkti Kuzmos individualaus stiliaus „etiketėmis“ tapusių teminių grupių pavyzdžiai, kuratorės įvardinti „medicinos“ bei „skarotųjų“ vardais, trečiame atkurtas studijos vaizdas, sutalpinęs kelių lygių informaciją apie dailininko asmenybę, darbo įpročius, meninės karjeros akcentais virtusius kūrinius, kurie dėl dydžio į parodą galėjo patekti tik virtualiu pavidalu. Vienas galerijos nuolatinės ekspozicijos segmentų skirtas 1984-ųjų skulptorių „šešiukės“ (Vlado Vildžiūno, Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus modernistinės mažosios plastikos ir piešinių parodos Tarybinio meno galerijoje) pasirodymo rekonstrukcijai. Tai svarbi nuoroda į vėlyvojo sovietmečio dailės modernistinių ieškojimų kontekstą, kuriame skleidėsi brandžioji Kuzmos kūryba.

 

Paroda ne tik pristato pagrindinius Kuzmos kūrybos etapus, bet ir pasakoja svarbiausių jo kūrinių („Vilniaus vartų sargybinio“, poeto Antano Slapčinsko, kardiochirurgo Vytauto Sirvydžio portretai, klasikinių „skarotųjų“, teatro mūzų bei „Versmės“, Šiaulių „Šaulio“) istorijas. Puikios Algimanto Kunčiaus nuotraukos, pasitinkančios ir lydinčios lankytoją pirmame aukšte, leidžia pamatyti skulptorių, jo šeimą ir draugus, kai jie visi dar buvo jauni, gražūs, kupini ateities planų ir jėgų juos įgyvendinti. Nuotraukose atgyjančių žmonių žavesys, energija ir optimizmas skatina žvelgti į jų poveikio erdvėje eksponuotus Kuzmos ankstyvuosius piešinius ir skulptūras anų laikų akimis. Studijų metais tašyti „Dainuojantis arklys“ ar „Sėdintis aukštyn kojom“, diplominio darbo originalas, baigtos ir nebaigtos kompozicijos Vilniaus universiteto istoriniams interjerams, ilgus metus Lietuvos dailės muziejaus saugyklose praleidusi ir tik Kuzmos kūrybos žinovams pažįstama hipiška „Vasara“... Be nuotraukų būtų sunku paaiškinti, kodėl šiuos naivius jauno žmogaus kūrinius amžininkai pasitiko kaip svarbų žingsnį atnaujinant Lietuvos skulptūrą, apskritai meninį mąstymą. Atkreipia dėmesį lyg ir žinomas faktas, kad Henry Moore’o ir Marino Marini įkvėptoms modernistinėms formoms įkūnyti Kuzma nuosekliai rinkosi su nacionaline tradicija simboliškai siejamą medžiagą – medį, kurį mėgo ir vėliau, galbūt dėl to, kad būtent medis jam leido autentiškiausiai išreikšti savąjį plastikos pojūtį ir supratimą.

 

Kuratorės taikliai parinktos citatos iš skulptoriaus užrašų atskleidžia atskirų kūrinių sukūrimo motyvus, nurodo jų įkvėpimo šaltinius, aprėpiančius dialogą su viduramžiais ir renesansu, popartu ir lietuvių liaudies menu, vaikystės ar jaunystės prisiminimus, sutiktų žmonių įspūdžius. Net kai nuoroda į praeities pavyzdžius lankytojui nekelia konkrečių asociacijų, ji sako: šiose regimai naiviose ir paprastose formose užkoduota labai daug, tai raktas tiems, kurie siekia suprasti, ant kokių pagrindų radosi visuotinai pažįstamas Kuzmos individualus stilius. Puikiai sustyguotai ankstyvosios kūrybos apžvalgai trūksta nebent vieno trumpo paaiškinimo apie tai, kodėl net istorizmo dvasią skleidžiantys Trakų gatvės „sargybinis“ ir universiteto „Pokalbis“ buvo įvertinti kaip novatoriškas žingsnis, pateko į modernizmo klasikos sąrašus ir prisidėjo prie Kuzmos, kaip vieno ryškių sovietų Lietuvos skulptūros reformuotojų, šlovės. Paaiškinimo ne apie įsivaizduotos nacionalinės praeities trauką sovietmečiu, apie kurią jau viskas, kas įmanoma, pasakyta, bet apie istorinį Lietuvos miesto, tiksliau, Vilniaus įvaizdį, kaip jį bandė kurti Kuzma, Rimtis Gibavičius, Petras Repšys ir dar ne vienas tos kartos dailininkas. Ši tema šaukiasi išsamesnių studijų, norėtume sužinoti daugiau, o Kuzmos kūrybos nagrinėjimas leistų tai padaryti. Matyt, ne vien bičiulystė, bet kultūrinio žvilgsnio bendrumas paskatino Kuzmą Vilniaus vartų sargybiniui suteikti Gibavičiaus veido bruožus.  

 

Tarp daugelio mažų ir didelių parodos atradimų – antro aukšto erdvė su keturiomis skulptūromis: kardiochirurgo Vytauto Sirvydžio portretu, kompozicija „Širdies donoras“ ir Barboros Radvilaitės atvaizdu. Sugretinusi mediciną ir archeologiją, parodos kuratorė siūlo saloninio meno skeptikams pažvelgti į karalienę Barborą tyrėjų akimis, atrasti ir išanalizuoti dar vieną lietuvių meilės mitams ir simuliakrams fenomeno pusę. Šis ekspozicijos segmentas įdomus ir tuo, kad kaip joks kitas parodoje išryškina Kuzmos gebėjimą sutaurinti skulptūros medžiagą ir atskleisti jaudinančią detalių meistrystę. Tiesiog sunku atitraukti žvilgsnį nuo Sirvydžio rankų, kurios atrodo iš tikrųjų apmautos bauginančiomis guminėmis pirštinėmis, o nuo darbui pasirengusio chirurgo įspūdžio keliamo nejaukumo išvaduoja portreto nugara, ypač jaukus kaklo su plaukus žyminčiais dekoratyviais rėželiais vaizdas.

 

Keliose erdvėse išskleisto pasakojimo apie Kuzmos kūrybą gijos sueina į skulptoriaus dirbtuvės erdvę pristatančią instaliaciją trečiame aukšte. Ant ilgo medinio stalo išdėlioti dailininko darbo kalendoriai akivaizdžiai liudija, ką ir kokiomis pastangomis jam metai iš metų pavykdavo laimėti kasdienėje kovoje su liga. Juose pliusu pažymėta diena reiškia darbo dieną, o jų suma tapo parodos pavadinimu.

 

Į dirbtuvės salę įžengiame pažinę Kuzmos karjeros kelią ir supratę, kad jo pradžioje skulptorius buvo tarp ryškiausių nacionalinės kultūros modernintojų, kartu lietuviškosios tapatybės ugdytojų. Dirbtuvės ekspozicija primena visuotinio pripažinimo sulaukusius Kuzmos darbus – sovietmečio pabaigoje sukurtas nacionalinio dramos teatro „Mūzas“ ir nepriklausomybės pradžioje Antakalnio kapinėse pastatytą „Pietą“, paženklinusią žuvusių laisvės kovotojų kapus. Atidžiam žvilgsniui pateikti eskizai, fotografijos primena ir tai, kad populiarumui ir pripažinimui pasiekus apogėjų dailininkas tarsi sustojo aukščiausiame taške. Kartodamas pats save kūrė įvairiausius prizus, tiražavo blankokas „skarotųjų“ miniatiūras, derindamasis prie užsakovų pageidavimų projektavo pompastiškos prabangos siekius tenkinančius antkapius, ne visai sėkmingai pamėgino kurti Bažnyčiai. Pragmatišką ir utilitaristinį požiūrį į dailę įkūniję darbai tenkino daugumos gerbėjų lūkesčius, bet nutolino Kuzmą nuo kūrėjo idealų, kuriuos reprezentavo ankstyvieji kūriniai ir kurie išliko svarbūs jo bendraamžiams, Kuzmą autoritetu laikiusiems jaunesnių kartų meno žmonėms. Amžininkai ieškojo pateisinimo arba stengėsi apsimesti to nematantys. Sunku pasakyti, ar Kuzmos parodą prisimins tie, kurie kada nors imsis sistemiškai analizuoti kūrybos ir verslo santykius mūsų visuomenėje, ieškoti jų manifestacijų XX ir XXI a. Lietuvos dailės istorijoje. Medžiagos tokiems svarstymams paroda teikia, o parodos eksponatų sąrašas su nuorodomis į kūrinių savininkus galėtų tapti vertingu šaltiniu tiems, kurie rašys sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos kolekcionavimo istoriją.  

 

Imlus kino kūrėjas pagal Lubytės surežisuotą vaizdinį pasakojimą pastatytų puikų filmą apie Stasį Kuzmą ir jo laiką. Kol kas paroda užfiksuota tik nedidelės apimties kataloge anoniminiu viršeliu (dizainerė Lina Bastienė). Gaila, kad ši meistriškai įvaizdinta kūrybos ir gyvenimo kūrybai istorija neišaugo į knygą. Būtų atsvara 2011 m. išleistam Kuzmos skulptūrų albumui, pristatančiam jį susižavėjusioms gerbėjų akims, o ne dailės istorijos perspektyvoje.