Skulptūrai viskas gerai

 

Visiems trims skulptūros savybių turintiems kūriniams, apie kuriuos pasakosiu, būdinga tai, kad jie iki galo atsiskleidžia tik santykyje su erdve. Juos galima apeiti, vienaip, antraip; pereiti, įeiti į vidų. Tai ne stulpas ar statula, o aplinkos dalis. Kūriniai tampa galutiniu reginiu tik drauge su landšaftu ar interjeru.

 

Naujas Gintaro Karoso kūrinys „Kultūra“ Europos parke po ilgų lipdymo metų buvo pristatytas liepos pabaigoje. Sutikite, pavadinimas galingas, skėtinis, o ir pats kūrinys nemažas – architektūrinių gabaritų. Savo forma ir užkoduotu pasakojimu lyg fejerverkas pritvinkęs kultūrinių ir gamtinių asociacijų: Zahos Hadid, Franko Gehry, Gaudi architektūra, skruzdėlynas, lipdyti lizdai, kosminis vaikų darželis Karoliniškėse, Antinio „Eglės žalčių karalienės“ Palangoje rūbo klostės, Aby Warburgo aprašytas nežinia iš kur kylantis plazdėjimas (pradedant renesansu) tapyboje, laiptai ir tarybinių partizanų pogrindininkų skulptūros (nuimtos) priešais Reformatų bažnyčią (skulptoriai: Juozas Kalinauskas ir Algirdas Zokaitis, 1983 m.), (nuimto) Lenino skvernas Lukiškių aikštėje, Sartre’o skvernas Sutkaus nuotraukoje, Devintasis fortas Kaune, Nidos kopos, Didysis kanjonas Arizonos valstijoje, draperijos šventųjų drabužiuose, Rožanskaitės tapytų ligonių patalai, šlaitas po liūties, chalva, uoloje iškaltos Petros šventyklos, ilgi plaukai žengiant į metro – tęskite patys. Įspūdžių gausa užkoduota struktūroje – plazdantis „Kultūros“ keturių dalių kūnas sulipdytas iš daugybės (šimtai tūkstančių) marmuro gabalėlių, kurie liko po kitų parko kūrinių gamybos. Tam tikra antrinio perdirbimo (recycle) forma. O metafora, kad mūsų visų veiklos suma, nepaisant laiko ir erdvės, ir yra toji kartais abstraktokai skambanti kultūra – akivaizdi.

 

Menininkas dar papildė mintį, kad jam svarbu parodyti formų iš gamtos į kultūrą ir atvirkščiai apytaką. Todėl interpretacija priklauso nuo to, kurioje vietoje pradėsi – ar nuo to, kad tai panašu į architektūrą, ar nuo to, kad dabarties architektūra labai gamtiška. Pats kūrinys malonus akiai, turi fizinį poveikį judant aplink. Tačiau labiausiai veikia tas nuolatinis deja vu jausmas – lyg koks debesis judrus paviršius vis pavirsta kuo nors kitu. Lieka G. Karosui, kaip žmogui, pavydėti užmojo ir kantrybės, o kaip menininkui – kokybės ir gebėjimo valdyti mases.

 

Kur kas intymesnė, beveik visai asmeniška (tarp liepos pabaigos ir rugpjūčio pirmos pusės) Antano Šnaro paroda „Akmeninės raidės apie būtinybę užmiršti“ galerijoje „Malonioji 6“. Pats apsilankymas tokioje keistoje erdvėje jau gali būti prilygintas performansui, patirčių medžioklei. Reikėjo ateiti į Žvėryno pakraštį ketvirtadienio arba penktadienio popietę – kai dar gana karšta, o medžių šešėliai savo kamufliažiniu mirgėjimu Maloniąją gatvę paverčia miražu. Aplinkui nėra žmonių, viskas atrodo tyku, net šuo tingi loti. Ir štai verandoje matai žmogų. Sėdi ir laukia. Kaip daugybėje amerikietiškų filmų ar Italijos kaimelių. Bet tu žinai, kad tai pats Šnaras, laukia tavęs – žiūrovo. Dviejuose didelio seno medinio namo kambariuose – į sienas parimusios kelios mėsingos akmeninės raidės. Kaip apspangusi musė imi blaškytis iš vienos patalpos į kitą. Norisi sudėti žodį. Raidės pavieniui, kiekviena atskirai stumia iš savęs žodžius. Į viena nesusideda, ir tiek. Tam yra budėtojas – Šnaras.

 

Jis dar palūkuriuoja, o paskui mes pasikalbame apie būtinybę užmiršti. Tašyti objektai (kai kurie jų avi kojines) skiemenuojant paraidžiui sudaro žodį amnesija. Dar truputėlį pasėdime verandoje, medituodami užmarštį. Pasirodo, kiek nedaug tereikia pakeisti, kad reikšmė išsisklaidytų. Pasitikslinu, ar teisingai manau, kad kūrinys turi egzistencinio maudulio. Menininkas patvirtina. Mąstau apie tašymą ir zulinimą kaip ritmingą ir hipnotizuojantį laikrodžio tiksėjimą.

 

Raidės dar galės pavirsti nauju žodžiu. Kai kurios jau ir buvo (2008 m.) susijungusios į „kaip namie“ ir blaškėsi po Vilnių. Tačiau, šiukštu – cemento ir nuolatinės vietos neprašė. Turėjo likti bevietės, nefunkcionalios – laisvos kaip laisvieji menai. Jokios pompos, tik paprastas susitikimo intymumas.

 

Menininkas dar papasakoja, kad šitas namas turi ir asmeninį čia gyvenantį žiūrovą. Garbaus amžiaus vyriškis vieną dieną pasidabinęs kostiumu atėjo apžiūrėti parodos. Laisva ir tobula kūrinio mikrovisata: vieta, menininkas, kūrinys ir žiūrovas. O autentiškumą drumsčiantys žodžiai kaip „paraiškos“, „projektai“, „recenzijos“, „visuomenės nuomonė“ dailiai išsilydo viename – amnezija. Toks neįpareigojantis, bet įsismelkiantis meno patyrimas, bent jau man, atneša daugiausiai džiaugsmo.

 

Trečią kartą pagalvojau, kad skulptūra nemumifikuota ir vis dar čiupinėja tą pačią realybę, kurioje esu ir aš, buvo Nidos meno kolonijos nerestauruotoje patalpoje, parodoje „Šachmatų miesto kvartalai“. Ekspozicija sumaniai suregzta, norint galima leistis į kuratorių (Danutės Gambickaitės ir Gintarės Matulaitytės) siūlomas „šachmatų partijas“, tačiau aš vis sukausi aplink vieną – Marijos Šnipaitės darbą „Balandžiai stebi raketos paleidimą“.

 

Traukė kūrinio lakoniškumas: mediniai pagaliai-„ietys“ su pleištinėmis kojelėmis, paremti (ir vėl paremti!) į salės koloną, greta, į skirtingus šonus išsiklaipę, duslios melsvos spalvos apskritimai su snapais – ko gero, tie balandžiai iš pavadinimo. Ietys aktyvios, strėlinės, sudaro smailų kampą dangop, figūros ant žemės sunkios, apskritos – pasyvios – ne iškart ir matomos prietemoje. Dvi grupės veikėjų, kaip nurodyta pavadinime, – viena jų stebi kitą. Vieni galingi, kiti prie žemės.

 

Vien formų kalba sukurta įtampa. „Raketos paleidimas“ pavadinime tarsi prieskonis, bet per daug nepakeičia įspūdžio. Trumpame aprašyme darbo suvokimui atspalvių prideda ir nurodomos nuotaikos (melancholiška, absurdiška), ir kultūrinės asociacijos (sako, kad tyčia, formos gali priminti kitų menininkų kurtas formas, atliktus kūrinius ar eskizus).

 

Sakytum, grakštus, truputėlį į erdvę įžengęs kūrinys. Labai norint jį galima interpretuoti ir institucinės kritikos kontekste, bet viską keičia garsas. Pro duris pirmyn ir atgal aktyviai nardo kregždės. Tikri paukščiai. Susėda ant palubėj kabančio laido. Ir visą laiką čirpia. Nevienodais intervalais. Balandžiai, raketos, lazdų ietys ir jų vištiškos kojos turi tobulą garso takelį. Įtampa nuosekliai keliama ir palaikoma, visai kaip per tikrą raketos paleidimą. Taip kūrinys užgrobia visą erdvę. Prietemoje akivaizdžiausias trapumas – o jei užkliūsi... Šiam kūriniui reikia skraidančio žiūrovo ir jis jį turi.    

 

Tai, kad skulptūrai viskas gerai, patvirtina ir jau kuris laikas neatslūgstantis pakilimas Skulptūros katedroje, Vilniaus dailės akademijoje. Specialybė ne tik paklausi, bet ir siekia bendravimo su publika – pavyzdžiui, į bakalaurų ir magistrų baigiamųjų darbų pristatymus ir aptarimus kviečiami visi, kam tik įdomu.

 

Jau ne pirmi metai pastebiu, kad vasarą pasirodo lėtesnio laiko prašantys kūriniai. Apibūdinant santykį su tokiu menu net norisi panaudoti aludarių beviltiškai nuvalkiotą žodį – mėgautis. Tačiau leiskit pasveikinti su nauju sezonu, kuris, panašu, ir vėl lėks šuoliais.