Dailė
Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.
Ką žiūrovas pamato atėjęs į šią parodą? Pamato tradicinius Jonučio paveikslų veikėjus, sukurtus ne ką mažiau tradicinėmis jo priemonėmis: gražūs ryškių spalvų žmonės bei gyvūnai, kurių stilistika beveik visuose straipsniuose apibūdinama vienodai: „nesileidžianti įstatoma į kokius nors apibrėžimus“. Bet gal jau būtų galima tą apibrėžimą sugalvoti – personažai kuriami remiantis „egiptietiška“ vaizdavimo tradicija: galva pasukta profiliu, akys en face (taip mezgant ryšį su žiūrovu), torsas taip pat priekiu, o kojos pasuktos šonu. Koloritas ryškių, galima sakyti plakatinių spalvų, kurios vargiai egzistuoja gamtoje. Tokia stilistika nė trupučio nesikeičia jau metų metus ir dailininkas yra tapęs lengvai nuspėjamas. Nors panašu, kad to iš jo ir tikimasi – gražaus, dekoratyvaus piešinio ir nekomplikuoto siužeto. Žinoma, šis aspektas nei kiek nemenkina pačios kūrybos, visi eksponuojami kūriniai puikiai išpildyto, šilti ir pasakoja mums gerai žinomas, dažnai vaikystę primenančias istorijas, tokias kaip „Eglė, žalčių karalienė“, „Pelenė“, „Raudonkepuraitė“, „Užburtas miškas“, „Gedimino sapnas“ ir kitas.
Vienas svarbiausių šių kūrinių aspektų žiūrovui, manau, yra paslaptis. Paslaptį visada maga atskleisti, o neužtikrintumas ir tam tikra baimė tik dar labiau masina leistis į pavojingą kelionę jos atskleidimo link. Šiuo atveju kalbu apie paveikslų daugiasluoksniškumą. Kiekvienas jų rodo istorijos pradžią, paslaptingos kabliuku užrakintos durelės didina įtampą – taip ir traukia jas atverti ir sužinoti, kas gi slypi už jų, o nuo seno įskiepyta muziejinė taisyklė eksponatų rankomis neliesti taip ir skatina atlikti šį neleistiną veiksmą ir tarsi pavojingame nuotykyje sužinoti jo atomazgą. Ir taip paveikslėlyje (o jie visi tikrai paveikslėliai, ne didesni, nei pats autorius pabrėžia, tik 60 x 60 cm formato, retkarčiais patys šiek tiek išlipantys iš savo ribų) Raudonkepuraitė, vilko pilvo durelės mums atveria suvalgytą senelę, o pasakos 1001 naktis atidarytas stalčiukas parodo, kiek žmonų karaliui vis atrodė neištikimos. Tačiau už vis labiausiai pažinimo džiaugsmą teikia Pelenė. Pilka kvadratinė dėžutė, vaizduojanti nelaimingąją mergaitę ir piktąją jos pamotę su dviem savo dukterimis, baugiai išsižiojusiomis tarytum monstrai ir skleidžiančiomis visą tą pilkumą aplink. Tačiau tuomet atveri viršutinio kairiojo kampo sklendę ir ten, ryški bei pranašaujanti geresnius laikus, pasirodo geroji fėja. Atvėrus kitą sklendę pamatai moliūginę karietą, ir taip vis varstant uždangas atsiveria vis daugiau ir gražesnės istorijos, kurios giliausias sluoksnis atskleidžia gražią ilgai ir laimingai pabaigą. Taip žiūrovas tampa šių pasakų dalimi. Tai dar geriau galima pajusti žvelgiant į „Užburtą mišką“. Ažūrinis mėlynas ornamentas, miško brūzgynai, už kurio stovintis veidrodis atveria ne tik šio paslaptingo miško spalvingus gyventojus, bet leidžia tarp jų pamatyti ir save. O kas jei ne atraktyvumas geriausiai sudomina žiūrovą, tiek mažą tiek didelį, ir leidžia jo dėmesį išlaikyti kuo ilgiau?
Tokie paveikslai, spalvoti linksmi ir paslaptingi medinukai, puikiai tinkantys vaiko kambario ar svajingo miegamojo interjerui, leidžia mėgautis jų skleidžiamu gėriu ir grožiu, atitrūkti nuo slogulių. Tai menas, kuris patinka visiems. Ir tik kiekvienas individualiai gali spręsti geras tai ar blogas ženklas meno pasaulyje. Nes pasakos patinka visiems, anksčiau ar vėliau su jomis susiduria kiekvienas ir leidžiasi į jų sekamo pasaulio malonumus ir pavojus.
