7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ir Kaune galima būti menotyrininku

Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė
Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė

Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai (o „įdomu“ turiu omeny, kad taip įdomu, kad net keista ir kiek pikta), jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių (į šią kategoriją nepatenka straipsniai skirti masinei žiniasklaidai, nes tai – žurnalistiniai tekstai) apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.

Kaune egzistuoja dvi pagrindinės platformos rašantiems tekstus apie kultūrinius renginius – savaitraštis „Nemunas“ ir portalas kamane.lt. Pastarojo pavydi ir kitų miestų menotyrininkai. Ir ne veltui, šio paskatinimas už parašytus tekstus verčia stengtis ne vieną. Tiesa, paskaičiavus, jog norint uždirbti vien rašant, reikėtų į šį leidinį per mėnesį nusiųsti beveik dešimt straipsnių, pasidaro šiek tiek liūdna (dėl to, jog pats portalas būtų sudarytas vien iš tavo straipsnių, o ir „aprašomų“ parodų ne visad tiek susidaro). Štai čia susiduriame su didele problema – rašyti tekstus, nesvarbu kuriame mieste, paprasčiausiai neapsimoka finansiškai. Tokią kraupią situaciją geriausiai paaiškina sausio mėnesį vykęs kreipimasis į Lietuvos vadovus[1] dėl kultūrinių leidinių finansavimo. Tuomet išeina taip, jog rašyti straipsnius apie kultūrinę veiklą Lietuvoje galima nebent publikuojantis populiariojoje spaudoje, kas tekstą paverčia žurnalistiniu, bet ne menotyriniu. Kitu atveju į kultūrinę spaudą rašyti dažniausiai gali nebent studentai, norintys „prisidurti“ pragyvenimui, visai nesvarbu, koks leidinys tai bebūtų. Šiuo atžvilgiu minėtas Kauno menininkų namų portalas, rodosi, turėtų susilaukti itin daug norinčių publikuoti savo tekstus. Tačiau, kaip jau ko gero įtariate, taip toli gražu nėra. Taigi, finansinė motyvacija čia – niekuo dėta.

Vien perskaičius paskutines recenzijas (jei taip jas išvis galima pavadinti) apie Kaune vykstančias fotografijos parodas nuoširdžiai norisi susiimti už galvos dėl šių publikacijų autorių neišmanymo. Tai tapo mano pirmine paskata aiškintis šį mistišką detektyvą pavadinimu „kur dingo menotyrininkai Kaune“ (nes vistik, kad ir kaip bebūtų, apie sostinėje veikiančias parodas tokių mėgėjiškų atsiliepimų skaityti neteko). Galerijos „POST“ įkūrėjo Andriaus Pukio teigimu (o kartu ir kitų galeristų patvirtinimu) šis reiškinys Kaune nėra naujas ne tik dėl profesionalumo stokos, bet apskritai, dėl jokių tekstų nebuvimo. Tuomet darosi įdomu, galbūt apskritai menotyrininkų Kaune yra kur kas mažiau ir net neverta  toliau diskutuoti?

Visų lygmenų (bakalauro, magistro ir doktorantūros) dailės tyrinėtojus Lietuvoje rengia dvi aukštosios mokyklos – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Vilniaus Dailės akademija (VDA)[2]. Kaune esantis universitetas rengia platesnio profilio studentus, kai tuo tarpu VDA mokslo profilis neįtraukia teatrologijos (nesuteikia muzikologijos ir šokio profilio pasirinkimo) studijų. 2016 metais menotyros bakalaurą VDU įgijo 23 studentai, VDA – 10, 2015 m. VDU baigė apie 19 (neįtrauktas neakivaizdžiąsias studijas baigusių skaičius), VDA 12. Taigi, nors Kaune menotyrininkų specialybę įgijusių studentų skaičius viršija kone dvigubai, nors platformų pasireikšti taip pat atrodo netrūksta, menotyrinių tekstų vis tik neatsiranda. Tik, dievaži, nepamanykite, jog kritikuoju pačią Kauno menotyrininkų mokyklą: jų indėlis į teatrologiją ar apskritai Vytauto Didžiojo universitetą baigusių mokslininkų kiekis yra net labai sveikintinas. Tiesiog noriu patraukti per dantį tą motyvacijos ir kūrybiškumo stoką kiekybiniu požiūriu, kuri dabar taip jaučiasi Kaune.

Šis be proto keistas fenomenas, įsivyravęs mano gimtajame mieste, verčia kreipti dėmesį į ne tik čia vykstančius meninius reiškinius, bet ir reakciją į juos. Aš nuoširdžiai tikiu, jog taip dažnai kartojamas sakinys Kaunas yra potencialus miestas plėstis kultūrai išnyks ir jį pakeis profesionali sklaida apie kultūrą, kuri čia, turiu pasakyti, virte verda.

 

[1] http://literaturairmenas.lt/skelbimai/3615-kulturos-leidiniu-kreipimasis

[2] Jolita Butkevičienė „Menotyros studijos ir institucijos Lietuvoje po 1990-ųjų metų (1990-2010)”, in: Lietuvos menotyros mokslas ir studijos XX – XXI a., Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas, 2011, p. 132.

Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė
Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė