Abortas: moters išsilaisvinimas?

Birželio 2–16 d. San Franciske vykusio dokumentinių filmų festivalio „SF DocFest“ programoje buvo keli tikrai išskirtiniai filmai, apie kuriuos verta papasakoti. „SF DocFest“ yra kasmetinis dokumentino kino festivalis, žiūrovus kviečiantis nuo 2001-ųjų. Tai dviejų savaičių filmų programa, kurioje San Francisko nekomercinio kino teatrų ekranuose žmonės gali išvysti keliasdešimt naujausių Amerikos kūrėjų dokumentinio žanro filmų.

Festivalyje matytas Tracy Droz Tragos režisuotas filmas „Abortas: Istorijos papasakotos moterų“ (Abortion: Stories Women Tell, 2016) dar ilgą laiką neapleido mano minčių ir sukėlė daug klausimų, kuriais norėčiau pasidalinti ir ieškoti atsakymų kartu.

Režisierė visuose savo filmuose renkasi nagrinėti nepatogias socialines temas.  2004 m. ji gavo „Emmy“ apdovanojimą už geriausią dokumentinį pilno metražo filmą „Būk geras, šypsokis gražiai“ (Be Good, Smile Pretty,  2004). Tai filmas apie šeimos nuoskaudas ir likusius Vietnamo karo pėdsakus, kurie nenudyla jau daugiau nei 35-erius metus. Dar vienas jos darbas „Rič Hilas“ (Rich Hill, 2014) pasakoja istoriją apie Rič Hilą (mažą kaimelį Misūryje, JAV), jo skurdą ir paauglius, nesustojančius ieškoti savęs. Už šį filmą režisierė festivalyje „Sundance“ gavo didįjį žiuri prizą. Žvelgiant į šios nepriklausomos kūrėjos darbus, atrodo, kad jai svarbiausia – aštrios temos ir itin jausmingas priėjimas prie jų. Ji iškelia vieną ar kitą šokiruojantį klausimą, pateikia jį žiūrovui ir palieka apmąstyti temą savarankiškai.

1973 m. JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, kuris suteikė kiekvienai moteriai teisę darytis abortą. Tačiau nuo 2011 m. daugiau nei pusė JAV valstijų savo teritorijose pradėjo riboti aborto galimybę.  2016 m. abortas lieka viena iš labiausiai diskutuotinų temų Amerikoje, o ypač Misūrio valstijoje, kurioje kiekvienais metais procesai, leidžiantys moterims atlikti valymus, tampa vis sudėtingesni. Pati filmo režisierė Tragos yra kilusi iš Misūrio, todėl ši tema jai yra aktuali. Įdomu tai, jog filme daugiausiai dėmesio ji skiria ne pačiai diskusijai apie abortus, o atiduoda žodį jį patyrusioms ar ketinančioms atlikti moterims. Filmas nenagrinėja klausimo, ar abortai yra reikalingi, ar ne. Jis tiesiog kelia tokį klausimą, o atsakyti į jį kiekvienam žiūrovui leidžia asmeniškai.

Siužetas vystosi visa tai išgyvenusioms moterims dalinantis savo asmenine patirtimi. Tai filmo atmosferą daro tokią intymią. Lyg sėdėtum kambaryje pati viena ir su tavimi kalbėtųsi viena, antra, trečia, ir taip be galo daug įvairių moterų. Vienos negali sulaikyti ašarų, o kitos šaltai teigia: „Nesaugus seksas buvo kvailiausias poelgis mano gyvenimas, abortas – geriausias.“ Bet žinodamas kontekstą nei vienos negali teisti. Filme netiesiogiai išryškėja pozicija, jog smerktinos pusės nėra. Šiuo filmu nesiekiama sužlugdyti nei vienos pusės, juo norima skatinti mąstyti.

Tarp tų daugybės moterų yra viena vidutinio amžiaus mama. Filmo siužetas vienaip ar kitaip vis grįžta prie jos istorijos. Esamuoju laiku Amie pasakoja apie savo vaikus ir tai, kaip netrukus važiuos į kliniką. Ji laukiasi neplanuoto vaikelio, tačiau finansiškai negalėtų jo išlaikyti, be to, neturi  vyro.  Amie nenori žudyti vaisiaus, bręstančio įsčiose, jos širdyje ir galvoje vyksta kova. Logiškai mąstydama ji žino, kad priima teisingą sprendimą, visgi emociškai visa tai pakelti pernelyg sunku. Galų gale valymas jai atliekamas medicinos preparatų pagalba ir ji jaučiasi laisviau. Ji džiaugiasi, jog nereikėjo daryti aborto, o užteko cheminių vaistų. Tačiau emocinis skausmas liko – gyvybė jau buvo užsimezgusi, o dabar ji sunaikinta.

Tai moters filmas moterims. Moterims, kurios važiuoja valandų valandas iki artimiausių valstijų, kur abortas legalus. Joms pasakojama apie moteris, kurios gali rinktis ir renkasi, kurios, regis, tokios pažeidžiamos, bet tą pačią akimirką suprantame, kad kiekvienoje iš jų yra didžiulė energija, kuri jas stumia pirmyn.

Viename interviu režisierė pasakojo apie filmo herojes. Didžioji dalis moterų yra iš Tragos gimtosios valstijos – Misūrio. Anot jos, kaip filmo kūrėjai jai buvo paranku rinktis būtent šią valstiją ne tik kaip pažįstamą kultūrą, bet ir dėl joje galiojančio aborto ribojimo įstatymo. Žinoma, interviu ir pokalbių, kaip sako pati kūrėja, buvo kur kas daugiau, nei žiūrovai mato ekrane. Moterys norėjo pasipasakoti apie tai, tačiau nerodyti to viešai. Dar prieš pradedant kurti filmą, režisierė kartu su „HBO Documentary Films“ prodiusere Sara Bernstein išsikėlė tikslą – parodyti visas įmanomas moterų nuomones apie abortą. Pasirodo, tai buvo viena sudėtingiausių sau iškeltų užduočių. Pradėjus montuoti filmą, paaiškėjo, jog moterys susiduria su labai daug įvairiausių aplinkybių. Režisierė sako: „Nereikia eiti toli, apsidairykit, motinos, seserys, tetos, dukterys – mes visos esam kažkaip prisilietę prie aborto. Tai ne individuali vienos moters problema, tai mūsų visų bendra problema.“  

Abortas yra kontraversiška tema, kaip ir mirties bausmė, ar eutanazijos įteisinimas. Tokiuose debatuose daugiausiai kyla moralinės ribos klausimas: kada žmogus pradeda „žaisti Dievą“ ir lemti likimus, o kada tiesiog griebiasi logiško sprendimo? Moteris, rankose laikanti nėštumo testą su dviem raudonomis žymelėmis, lyg ir neturėtų lemti, kas šiandien mirs. Anot tikinčiųjų ir moralės sergėtojų, derėtų džiaugtis gyvybės stebuklu ir laukti gimstant mažylio. Bet ar tikrai tai visada geriausias sprendimas? Kaip ten bebūtų, iš filmo suprantame, kad galų gale niekas neturi teisės teisti ar šmeižti nei vieno iš pasirinkimų. Nei tų moterų, kurios darosi abortus (niekas nežino jų istorijų), nei tų, kurios pasilieka ir augina vaikelius, nors pačioms vos daugiau nei penkiolika. 

Kita vertus, filmas tiesiog persunktas moteriškumo ir, žinoma, jis vien dėl to tampa jausmingesnis. Žiūrėdama tikrai pasigedau vyriškos nuomonės: juk kūdikis yra dviejų žmonių sprendimas. Todėl vyro palaikymas arba nebuvimas šalia yra labai svarbus.  Tačiau režisierė atsisakė stipriosios lyties atstovų – jų nuomonė, regis, jai nėra aktuali. Taip tik dar labiau pabrėždama moterų apsisprendimo galia.

Šio filmo premjera pavasarį įvyko „Tribeca Film Festival“  ir sulaukė didelio palaikymo. Filmą rėmė kanalo „HBO“ dokumentika – su tokiu užnugariu, regis, viskas tampa bent perpus lengviau. Bet kaip pati režisierė sakė, tai tik finansavimas. Filmą tokiu, koks jis yra, padarė jo herojės, sutikusios bendradarbiauti ir pasidalinti savo istorijomis. Tik jų nuoširdumas ir atviri pasakojimai sugebėjo žiūrovus taip priartinti prie šios sudėtingos temos.