7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

3 x 3 x 3. Jaunieji muzikai

Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Muzika Interviu
Monika Sokaitė
Monika Sokaitė

Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.

 

Pablo Picasso sakė, kad „įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti tave dirbantį”. Tačiau kaip rasti motyvacijos dirbti? Kokia motyvacija Jus, kaip menininką, veda į priekį?

Monika Sokaitė: Labai teisingai, mano nuomone, Picasso sakė. Gi kūryba pati savaime yra motyvacija, juk jei tu gebi kurti, kaip gali nebūti noro tą daryti? Nemėgstu aš to romantiško besikankinančio menininko portreto, neva viskas – iš kančios. Mano atveju pats kūrybos procesas yra didžiulis malonumas, kuriam įtakos nedaro paros ar metų laikas, oras, meniu šaldytuve ir taip toliau. Manau, kad tokie dalykai ateina iš negalėjimo ir tingėjimo, kaip bergždi pasiteisinimai. Kalbant apie asmenines motyvacijas, mane stipriai veikia tokie aplinkos veiksniai, kaip žmonės, vyrai, knygos, vynas, pokalbiai, kitų meno sričių kūrėjų darbai. Kadangi vis dar studijuoju, tai galiu drąsiai teigti, jog labiausiai mane į priekį veda profesorius Vaclovas Augustinas, aš labai didžiuojuosi, kad patekau į jo klasę ir esu jam dėkinga už viską: žinias, palaikymą ir netgi už tą mūsų jau apkalbėtą motyvaciją.

Vaidrius Smilinskas: Būtų neįprasta nepritarti Picasso minčiai, tačiau kiekvienas kūrėjas savyje užkuria vis kitomis priemonėmis varomą energinį šaltinį savų meninių rezultatų link. Manyčiau, jog scenine, praktine, o ypač kūrybine patirtimi pasirėmus būtų galima dirbti tikslingai, o tam vykstant teisinga kryptimi – pastebėti užklydusias mūzas, nevengti joms pasiūlyti drąsiai dirbti kartu. Labai svarbu pastebėti, kada darbas tampa bergždžiu ir nenaudingu, išeikvojančiu jėgas ir atgrasančiu nuo judėjimo tolyn.

Justina Repečkaitė.: Man šypseną kelia ne muzikų tarpe sklandantis romantizuotas įsivaizdavimas – legenda, jog kompozitorius svajodamas laukia įkvėpimo, kolei šis galiausiai aplanko jį dieviškosios melodijos pavidalu... Iš tiesų įkvėpimas yra išprovokuojamas intelektualinės – kūrybinės įtampos. Mane, kaip kompozitorę, kurti motyvuoja ne tik noras išgirsti užrašytą kūrinį (ar kad jis komunikuotų ir įkvėptų kitus), bet ir kūrybinių būsenų ilgesys, nepasiekiamų jokiomis kitomis priemonėmis, išskyrus komponavimu. Komponavimas man yra intelektualinė veikla, kuri taip pat generuoja ir emocijas.

Dažniausiai mąstyti apie kūrinį pradedu jau žinodama muzikos instrumentų sudėtį, apytikslę trukmę ir net deadline‘o datą. Tai sukuria motyvaciją, iššūkį ir rėmus, į kuriuos kūrinį reiks talpinti. Jau patys instrumentai diktuoja laisvės ar kliūčių ruožą. Pavyzdžiui: rašymas skirtingų instrumentų ansambliui man atveria labai plačias galimybes, o štai fortepijonui labai sunku surasti savitą kalbą, kuri nebūtų mėgdžiojimas.

Antras apmąstymo etapas yra koncepcijos kaip abstrakčios idėjos kūrimas. Aš ypatingai žaviuosi viduramžių epochos estetika, kultivuojančia proporcijų grožį. Savo kompozicijose proporcijas dažnai taikau integralia, visais muzikos parametrais išreikšta, forma. Suradus įdomią geometrinę formą, išsiskleidžiančią skaičių serija, ar harmoningą proporciją ir įsivaizduojant, kaip galėčiau tai meniškai įgyvendinti muzikine išraiška, mane net apima euforijos jausmas.

Kitas etapas yra tos euforijos sudužimas, kada taip lengvai nepavyksta įgyvendinti to, kas iš pirmo žvilgsnio rodėsi genialu. Seka varginantis darbas, reikalaujantis itin gilaus susikaupimo ir atkaklumo muzikaliai įgyvendinti, ir notacija išreikšti nepasiduodančią medžiagą.

Kai pavyksta – kūrybinis darbas klojasi labai gerai, tačiau dažniausiai deadeline‘as yra negailestingai prisiartinęs ir, norint suspėti išsiųsti kūrinį laiku, tenka dar labiau atsiduoti rašymui. Šiame etape baigiant kūrinį itin svarbus artisanat – kompozitoriaus amato, akustikos ir orkestruotės įvaldymas, mokėjimas notacija tiksliai išreikšti skambesį.

Kai partitūra baigta – ji keliauja į atlikėjų rankas ir gyvena savo gyvenimą. Prieš premjerą kompozitoriaus dalyvavimas repeticijose yra itin svarbus momentas, nes atlikėjams ne visada vien iš partitūros aišku, kokia yra kūrinio mintis ir siekiamybė. Atlikimas yra muzikantų interpretacija, o kūrinio skambėjime dalyvauja net paties klausytojo fantazija. Mano muzikos pašaukimas yra skatinti klausytojo vaizduotę ir taip pat veikti jo pasąmonę. Po premjeros atrodo, kad kūrinys net nebepriklauso kūrėjui.

 

Koks Jūsų santykis su lietuvių muzikos tradicijomis? Ar šis santykis įgyja regimą pavidalą Jūsų kūryboje, kad ir maišto forma?

M. S.: Su lietuvių muzikos tradicijomis santykis artimas. Tik pradėjus komponuoti, dar mokyklos laikais, jau buvo aiškūs autoritetai, tokie kaip Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Osvaldas Balakauskas, Vaclovas Augustinas ir daug kitų. Kiek tiesioginės įtakos jie padarė mano kūrybai, sunku pasakyti, geriau čia tegul kalba mieli muzikologai.

V. S.: Manau, jog apie muzikos tradicijas šiuo laiku kalbėti gana sudėtinga. Peržvelgus paskutiniojo dešimtmečio pasauly lyderiaujančių operos teatrų sceninius produktus galima sakyti, jog kuriam laikui režisieriai paprašė tradicijų atsitraukti tolėliau. Ir tai nėra blogai. Skonis yra skonio reikalas. Yra teatrų, kurie geba išlaikyti du, tarkime, „Traviatos“ spektaklius: klasikinį bei šiuolaikinį. Nesu tikras, ar lietuviai „išgrojo“ (atliko) (ir ar buvo tam tiek laiko) visą savo tautos muziką taip, kad kiltų noras ieškoti naujų tradicijų, kai ne visuose žanruose tos tradicijos galbūt jau yra susiformavusios. Grįžtant prie operos, kiek užtektinai kartų turėtume pastatyti
„Lokį“, „Pilėnus“ ar „Gražiną“, kad galėtume atsisakyti archajiškų aprėdų, kalavijo ir Trakų štai garbingos pilies. Tiek lietuvišką, tiek ir kitų tautų muziką atlieku sekdamas savo muzikinę intuiciją, širdį ir jausmą, kartu pasikinkydamas įgūdžius bei patirtis, o taip pat reaguodamas į laiką, erdvę bei scenos partnerį, muzikinį vadovą.

J. R.: Lietuvių muzikos tradicijos yra nesibaigiantis neoromantikos klestėjimas ir jai priešpastatoma antiromantinė radikalesnė estetika.

Šiuo metu gyvenu Paryžiuje, kur mano muzika vertinama kaip lietuviška, tačiau Lietuvoje žmonės ją girdi su prancūzišku atspalviu. Man šiuolaikinė muzika su svetimu kultūros identitetu skamba prisitaikėliškai, o kompozicinės muzikos mokyklos stiliaus imitavimas prilygsta „menininko mirčiai“. Įsivaizduoju, kad jautrią ausį turintis lietuvis yra neabejotinai paveiktas tokių lietuviškų vertybių kaip sutartinės, M. K. Čiurlionio simbolizmas ar lietuviškas minimalizmas.

Man nerūpi priešintis šioms vertybėms, bet svarbu kovoti su diletantiškumu ir kurti autentišką meną.

 

Kaip manote, kokį bruožą būtų galima įvardyti kaip būdingą išskirtinai Jūsų kartos menininkams?

M. S.: Manau, kad jaunoji karta yra išskirtinai įžūli ir drąsi. Kartais tai gali paskatinti labai gero rezultato gimimą, o kartais sukurti pražūtingų padarinių. Kiek mes sau leidžiame tokiais būti – spręsti kiekvienam asmeniškai.

V. S.: Nesu tikras, ar mes jau esame karta. Kaip tiksliai apčiuopti jos „x” elementą ir kuriuo metu „y“ ji subręs leisdama gimti naujajai kartai? Galbūt esame labiau užsispyrę ir pasitikintys savimi ieškotojai, kartas nuo karto grįžtantys tėvynėn, kiek besiblaškantys tarp savojo lizdo, o ir besidomintys kitais.

J. R.: Mano kartos kompozitoriai, jeigu jų nevaržo akademinė aplinka, jaučia laisvę kurti, naudodami tokią estetiką, kokios jiems norisi. Tik galbūt jiems teks surasti aplinką, šalį, kur ta muzika bus vertinama. Jauni kūrėjai rizikuoja pasiduoti eklektikai – maišomai stilių gausai – arba priešingai – įvaldžius tam tikrą stilių, diletantiškai nebesidomėti kitų kuriama muzika, baiminantis, kad suprasi einantis jau išmintu  taku. Todėl žingeidumas ir originalus mąstymas turėtų būti jauno menininko varomoji jėga.

 

Monikos Sokaitės kūrinio „ O Tu Illustrata" galima pasiklausyti čia, kitų kūrinių  – čia.

Vaidriaus Smilinsko atliekamos Zitos Brūžaitės „Elegijos" (kartu su Akvile Šileikaite) galima pasiklausyti čia.

Justinos Repečkaitės kūrinio „Tapisserie“, atlikto prancūzų ansamblio „Court-Circuit“ (dirigentas David Hurpeau), galima pasiklausyti čia, daugiau kūrinių  – čia.

 

Parengė Deima Žuklytė

Monika Sokaitė
Monika Sokaitė
Vaidrius Smilinskas
Vaidrius Smilinskas
Justina Repečkaitė
Justina Repečkaitė