7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
 Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje
Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.

Šių metų festivalis klausytojams pateikė itin skirtingos, jau tapusios klasika, muzikos vakarus: nuo visiems žinomų J.S. Bacho, Vienos klasikų kūrybos iki mažiau atliekamų, tačiau ne mažiau vertingų G. Enescu, F. Busoni ar H. Pfitznerio kūrinių. Taip pat nuskambėjo lietuviškos muzikos premjeros – O. Narbutaitės kūrinys fortepijonui „Tuštumoje“ ir O. Balakausko „Break of day“ chorui a cappella. Didesnis dėmesys skirtas O. Balakausko ir J. Juzeliūno kūrybai – kompozitoriai pagerbti atskiru koncertu. Festivalio muzikos vakarai skyrėsi ne tik muzikiniu turiniu, bet ir įvairiomis atlikėjų sudėtimis – skambėjo styginių kvartetai, kūriniai solo fortepijonui, duetai, fortepijoninis trio, fortepijoninis kvartetas bei dvidešimtus metus festivalyje dalyvaujantis kamerinis choras „Aidija“ (vadovas ir dirigentas R. Gražinis). Koncertuose atliekamos muzikos kontekstą leido geriau suprasti įdomūs ir išsamūs muzikologių R. Povilionienės ir V. Markeliūnienės  pristatymai lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Vieną didžiausių įspūdžių paliko antrasis festivalio koncertas „Festivalio debiutas“. Pirmą kartą šiame neeiliniame renginyje dalyvavo šiuo metu gyvenantis JAV pianistas Andrius Žlabys. Pianisto biografija mirga gausiais pasiekimais, apdovanojimais ir geriausiais atsiliepimais žymiausiuose pasaulio spaudos puslapiuose. A. Žlabys yra grojęs „Carnegie Hall“ su Niujorko jaunimo simfoniniu orkestru, taip pat skambino su Lietuvos kameriniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais bei kitais žymiais Lietuvos ir užsienio kolektyvais.

A. Žlabio atliekami kūriniai nuosekliai keliavo per epochas – nuo grakštaus baroko iki impresionistinių spalvinių persiliejimų, tamsesnių lietuviškų XX a. pradžios potėpių. Koncerto programa buvo tokia pat skoninga, kaip ir pianisto garso estetika, grojimo maniera. Atliktos siuitos jungė po keletą miniatiūrų, kurios priminė išpuoselėtus, lyg su meile pagamintus rankų darbo dirbinius, kuriuose svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Girdėjome G. Händelio siuitą klavyrui Nr. 6 fis-moll, C. Debussy „Bergamo“ siuitą, M. K. Čiurlionio Tris preliudus ir C. Francko Preliudą, choralą ir fugą.

Rečitalis, tikriausiai, yra viena iš intymiausią ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo kuriančių koncerto formų. Susikaupimas, kilnus paprastumas ir nuoširdumas. Aukšta atlikimo kokybė, meilė ir kruopštus atidumas muzikos kūriniams buvo juntamas per visą koncertą. Tokia nuoširdi menininko pozicija padarė didelį įspūdį. Savitą aurą skleidė Nidos Liuteronų bažnyčios skliautai, jaukiai apgaubę klausytojus. Maestro dėl savo perteikiamos muzikos, dvelkė šiluma ir ramybe. Atrodė, lyg po pianisto pirštais lengvai ir vos pastebimai gimsta nauji garsiniai pasauliai. Šis koncerto aromatas dar ilgai išliks atmintyje.

Be minėto vakaro, neišdildomą įspūdį paliko nespalvotas kino filmas „Faustas“. Tai 1926 m. vieno įtakingiausių vokiečių to meto režisieriaus F.W. Murnau sukurtas nebylus kinas, paremtas vokiečių liaudies padavimu. Pasak legendos, Mefistofelis susiginčija su arkangelu Gabrieliumi ir pareiškia, kad galėtų bet kurį žmogų priversti atsižadėti Dievo ir jam skirto gyvenimo kelio. Norėdamas sugundyti daktarą Faustą, velnias užsiundo ant krašto marą. Nors ir stengdamasis visomis išgalėmis Faustas supranta, kad negali išgelbėti mirštančių žmonių. Nevilties apimtas jis šaukiasi piktųjų jėgų pagalbos, kurios netrunka atskubėti. Apsukraus velnio įkalbėtas, Faustas atsižada savo sielos. Mefistofelis suteikia jam jaunystę, apsvaigina jos malonumais. Faustas pamato tyrą merginą Margaritą, kurią pamilsta. Velnio padedamas, ją suvilioja. Mefistofelis į dvikovą iškviečia merginos brolį ir jį nužudo. Motina, aptikusi Faustą dukters kambaryje, iš pasibaisėjimo krenta negyva. Per vieną vakarą apsiverčia vargšės Margaritos gyvenimas, kuris graudina žiūrovus iki pat filmo pabaigos.

Ši istorija W. M. Murnau perteikta itin įtaigiai. Prie to prisideda šiais laikais sukurtas filmo garso takelis, leidžiantis naujai atgyti ir aktualizuotis kino klasikai – „tapti reikšminga ir XXI amžiaus publikai“, kaip teigia jau aštuoniolika metų nebyliam kinui muziką kuriantis kompozitorius Thomas Köneris. Filmo demonstravimo metu jis gyvai valdė paruoštą elektroninės muzikos medžiagą, kuri buvo ne banaliai iliustratyvi, bet padėjo geriau suprasti jausminę filmo sferą. Nors kinas sukurtas beveik prieš šimtą metų, jis stulbina savo menine kokybe ir įtaigumu. Stebina platus spektras atspalvių, išgautų tarp baltos ir juodos spalvos. Taip pat unikalūs tam tikrų siužetinių linijų pavaizdavimai naudojant paprastas priemones: lėles, vėjo barstomus miltus, šešėlių žaismą, simboliką ir kitas lakią menininko fantaziją liudijančias raiškos priemones. Nors istorija krypsta gana tragiška linkme, kine gausu skoningo humoro. Ypač iškalbingai naudojama simbolika, kuri kalba ir XX amžiaus žiūrovui, ir šių laikų žmogui, ir, drįsčiau teigti, ne mažiau bus aktuali ateities kartoms. Tai komunikacija, perteikianti esmines žmogaus vertybes ir gyvenimo klausimus, kurie kyla kiekvienam bet kurio šimtmečio žmogui.

Laikas Nidoje, Tomo Manno festivalyje, visuomet būna prasmingas, produktyvus ir kupinas neišdildomų meninių išgyvenimų. Tai lyg kultūrinis užtaisas, kuris maitina žmogaus esybę ir lydi visus metus iki kito Tomo Manno festivalio. Renginiai pasižymi aukšta menine kokybe, prasmingu tarpusavyje susietu turiniu. Tai gyvas festivalio temos aktualizavimas – ne akademiškai sausas dalinimasis, bet pakylėtas, paliestas vos juntamos akimirkos trapumo išgyvenimas. Per savaitę ramus gyvenimas Nidoje prisipildo kultūriniais, intelektualiais ir meniniais aromatais, kurie praturtina ramų poilsį tiek gyventojams, tiek ir atvykusiems svečiams. Šį gaivų vasaros dvelksmą dar ilgai saugosiu sielos gelmėse.

 Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje
Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje