Galerija „POST" švenčia trejų metų gimtadienį
Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika. Toks šokiruojantis ir netikėtas sprendimas pritraukė itin gausią publiką, kuri nesiskirstė iki pat paryčių.
Oficiali galerijos atidarymo data, pateikta jos internetiniame puslapyje – 2013 metų rugpjūčio 15-oji diena. Kasmet galerija surengia beveik dvi dešimtis parodų, yra dalyvavusi tarptautinėse meno mugėse, aktyviai įgyvendina savo pačios kurtus projektus, organizuoja įvairių tematikų diskusijas bei seminarus, yra laimėjusi apdovanojimų Lietuvos mastu. Šiuo metu už POST galerijos veiklą yra atsakingi du asmenys: jos direktorius galeristas bei menininkas Andrius Pukis ir koordinatorė Lina Pranaitytė. (Daugiau informacijos: http://www.postgalerija.lt)
Ir jei vis dar skaitote šį straipsnį (o labai tikiuosi, kad taip), pasakojimą, o, greičiau, paprasčiausią aprašymą apie POST, vertėtų pabaigti nebereikšminga informacija (laikantis eilinio dienraščio taisyklių). O ši – kur kas įdomesnė. Visų pirma, ši meno erdvė vis dar nėra žinoma plačiajai publikai, kas yra be galo apmaudu! O taip yra todėl, jog POST orientuojasi į šiuolaikinį meną ir jo procesus – vis dar dažnam nepažįstamą ir nepriimtiną erdvę. Būtent čia ir yra ta vieta, kurioje galima (ir yra privalu) domėtis tuo, ko nesupranti. Antra, aš, asmeniškai, nežinau daug galerijų, kur jauni profesionalai profesionaliai sugeba atskleisti šiuolaikinio meno ilgius ir pločius (na gerai, Kauno kontekste vis didesnių mano simpatijų susilaukia „Kabinetas”). Na, ir trečia, ši erdvė nėra iš tų, kur privalu kalbėti tyliai, vaikščioti ant pirštų galiukų ir šiukštu neliesti kūrinių. Kur tau, paskutinės parodos metu (Martino Sanpedro „Latente”) į kūrinius galėjai pažiūrėti tik turėdamas išmanųjį telefoną. Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog pats kontekstas atliepia turinį, kas mano galva yra labai svarbi POST galerijos veiklos dalis.
Žinau, kad plačiosios visuomenės narys į tokią vietą, kaip POST, dar ilgai neužklys (nebent joje būtų eksponuojamos monos lizos ir paskutinės vakarienės, kas jau iškart yra neįmanoma). Ir gailiuosi dėl to. Juk šiuolaikinis menas, ar tai būtų fotografija, ar tapyba, ar šokis, ar skulptūra, dažniausiai ir yra sumalamas į miltus tų, kurie mažiausiai apie tai išmano. Bet ar gali juos kaltinti, kai tiesiog šiems nelaimėliams niekad nėra tekę susidurti su šiuolaikiniu menu? Belieka tik kartotis ir kartoti tai, kas jau buvo pasakyta, o galiausiai dar ir sušukti: maloniai kviečiame!
