7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Įsimintini debiutai festivalio „Gaida“ scenoje

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Muzika

Šiais metais 26-ąjį kartą rengiamas festivalis „Gaida“ nepaliauja maloniai stebinti. Praėjusį ketvirtadienį turėjome galimybę išgirsti unikalų koncertą pavadinimu „Quartettissimo“. Galima drąsiai teigti, jog to Lietuvoje dar nebuvo – vakaro metu daugelis kūrinių skambėjo ne vienam, bet dviems ar net keturiems styginių kvartetams. Šį unikalų reiškinį išpildyti ryžosi geriausi Lietuvos muzikai: „Čiurlionio“, „Chordos“, „ArtVio“ bei „Mettis“ kvartetai. Koncertas iš septynių orginalių kompozicijų pranašavo net penkis lietuviškus kūrinius, iš kurių trys – pasaulinės premjeros.

Simboliškai minint jubiliejinius kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metus, vakaro programą pradėjo jo kūrinys „Raga keturiems“, kurį atliko kvartetas „Chordos“. Iš kūrinio pavadinimo galima nuspėti, jog šis opusas turėtų sietis su indų muzika, kuria kompozitorius domėjosi 8 – 9-ame dešimtmečiuose. Tačiau klausantis kūrinio, tokia sąsaja iškildavo retai. Žymiai labiau buvo juntamas muzikos lietuviškumas: sutartinių atgarsiai, sąskambiai bei melika, savyje talpinantys liaudies dainų gilumines intonacijas. Dar stipresnį autentiško, pastoralinio lietuviško kaimo vaizdinio įspūdį sukėlė arpeggio ir pizzicato atlikimo technikų derinys, turėjęs šokinio pobūdžio bruožų.

Koncertas ir toliau tęsėsi lietuviška gaida. Skambėjo trys intriguojantys lietuviški opusai – premjeros: Žibuoklės Martinaitytės „Sort Sol“ ir Ramūno Motiekaičio „X ciklai“ dviem kvartetams, taip pat jaunosios lietuvių kompozitorių kartos atstovės Rūtos Vitkauskaitės „Nušviesti lygumai“ keturiems styginių kvartetams erdvėje.

Pirmąja vakaro staigmena tapo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės naujo amplua debiutas. Kūrinio atlikimo metu kompozitorė sėdėjo scenos centre ir dirigavo jai iš abiejų pusių puslankiais išdėstytiems kvartetams (,,ArtVio“ ir „Čiurlionio“). Visa tai sudarė menamą paukščio sparnų formą. Kūrinio inspiracija tapo reiškinys, vadinamas Sort Sol (iš danų kalbos išvertus – juodoji saulė), kai „priartėjęs didžiulis paukščių būrys tarsi uždengia saulę. Susibūrę paukščiai sinchronizuotai plasnoja ir sudaro vientisą judančią figūrą, kuri tai regimai plečiasi, tai traukiasi.“ Muzikoje šis vaizdinys buvo juntamai perteiktas – girdėjome styginių tremolo akustinį artėjimą ir nutolimą, kuris imitavo paukščių sparnų plazdesį bei būrimąsi.

Išsisklaidžius mirguliuojančiam paukščių debesiui, turėjome galimybę įsiklausyti į subtiliai komponuojamą tylą – pastebėti minimalius įvykius joje bei pajusti vidinę pusiausvyrą, kurią atskleidė Ramūno Motiekaičio kompozicija „X ciklai“. Kūrinį atliko „Čiurlionio“ ir „Cordos“ kvartetai, solo akordionu grojo Raimondas Sviackevičius, o perkusija – Andrius Rekašius. Jiems dirigavo pats kūrinio autorius, jautriai perteikdamas įvairius dinaminius bei emocinius niuansus. Tiesa, šis naujas lietuvių kompozitorių gebėjimas – dirigavimas „Gaidos“ festivalio scenoje – jau nieko nebestebino. Tai buvo šarmingas vakaro akcentas.  Iš pirmo žvilgsnio kūrinyje skambėjo daug skirtingų tembrinių prigimčių instrumentų. Jautriai derinami kartu jie kartais skambėjo kaip viena, o kartais buvo subtiliai priešpastatomi, kaip pvz. styginių con legno (grojimas medine smičiaus dalimi) technika grojamas sausas barbenimas, akordeono tęsiamos natos bei antikinių lėkštučių aiškus skambesys. Visi atlikimo būdai, išieškotos tembrinės spalvos derėjo tarpusavyje ir sudarė vieną trapią iš išorės, tačiau tvirtą iš vidaus kompoziciją, lyg tobulos vidinės harmonijos viršūnę.

Po vos girdimų šnaresių bei subtilių sąskambių buvome panardinti į Rūtos Vitkauskaitės erdvinę muziką pavadinimu „Nušviesti lygumai“. Keturi styginių kvartetai apsupo publiką, susėsdami priešais ir ant už žiūrovų esančių pakylų. Taip susidarė į kvadratą panaši forma, kuri leido muzikantams lengvai matyti vieniems kitus. Muzikinė medžiaga, sklandydama erdvėje, keliavo nuo vieno kvarteto prie kito. Įdomu, kad šiam kūriniui niekas nedirigavo – iniciatyvą perimdavo vis kito kolektyvo lyderis. Kaip pati kompozitorė teigia, „kūrinys gimė iš inspiracijų – vaikystėje nugroto smuiko garsų, vėliau kūryboje vis atsikartojančios erdvinės muzikos styginiams ir eilės erdvinių kūrinių tamsoje ir šviesoje, tikrais ir įsivaizduojamais garsais apglėbiančių klausytoją ar jų grupę“. Šioms inspiracijoms koją pakišo instrumentų įgarsinimas, kuris, viena vertus, leido geriau panirti į muziką, kita vertus, sukėlė keistą jausmą, jog klausomasi iš esmės kamerinės muzikos. Taip pat viso vakaro metu visiškai susikaupti ir įsiklausyti į muziką neleido prasta Šiuolaikinio meno centro sienų izoliacija – protarpiais girdėjome scenos darbininkų ar atlikėjų bruzdesį, sklindantį iš greta esančių kulisų bei buvo galima justi pulsuojančias grindis, kurias veikė žemi „bumčiko“ dažniai, matyt, sklindantys iš apačioje esančios kavinės. Nepaisant visų techninių nesklandumų, Rūtos Vitkauskaitės erdvinis sumanymas buvo įdomus ir intriguojantis. Tiesa, muzikinė medžiaga nebuvo taip puikiai išpildyta, kaip ankstesnėje „Gaidoje“ skambėjęs kūrinys simfoniniam orkestrui bei akordeonui solo, pakerėjęs ir nepalikęs abejingo nė vieno. Kompoziciją klausytis buvo malonu, tačiau jai stigo tam tikro išbaigtumo.

Koncertą tęsė jaunajai danų kompozitorių kartai atstovaujančio Simono Steen-Anderseno kūrinys „Study for String Instrument No. 1“. Muzika žavėjo kompozicinio sumanymo grynumu bei nuosekliu jo plėtojimu. Pagrindine kūrinio medžiaga buvo pasirinkta įprasta glissando grojimo technika, kuri,  beribės kompozitoriaus išmonės dėka, tapo viso kūrinio išeities tašku-kūrybine studija. Visos kompozicijos metu glissando buvo grojamas tik viena kiekvieno instrumento styga. Kompozicija plėtojosi per greičiau ar lėčiau atliekamas ilgesnės ar trumpesnės vertės natas bei apskaičiuotos trukmės pauzes, per kurias atlikėjas lėtai grįždavo į pirmą grojimo poziciją. Šį opusą, nors ir paprastą savo išoriniu atlikimu, tačiau itin sudėtingą muzikinės minties perteikimu ir išpildymu, atliko kvartetas „ArtVio“, sugebėjęs kūrinį sugroti meistriškai muzikaliai ir įtaigiai.

Dar tebegaudžiant  slankiojantiems styginių garsams, į realybę gražino garsiojo latvių kompozitoriaus Pēterio Vaskso opusas „Viatore“ (liet. „Keliautojas“) 11-ai instrumentų. Kūrinys kalbėjo už save – besikaitaliojant dviem muzikinėms medžiagoms jis sukeldavo vis skirtingus vaizdinius. Pirmasis savyje  turėjo pabaltijo šalių šiuolaikinei muzikai būdingo tyrumo, skaidrumo ir kiek priminė Arvo Pärto kūrybos atgarsius. Antrasis buvo choralinio tipo. Visos kompozicijos metu ši medžiaga nuosekliai buvo tirštinama, pridedant vis daugiau instrumentų bei plečiant jos skambėjimo lauką. Viso kūrinio metu, schematiškai besikeičiant medžiagoms, kildavo tai sakralus, žmogaus nepaliestos gamtos tyrumo įvaizdis, tai stichijos neišvengiamumo, jo begalinės tvenkimosi jėgos pajauta. Grojama „pärtiškoji“ medžiaga pakylėdavo ir suteikdavo trapaus lengvumo įspūdį, o skambantis choralas užkabindavo jautriausias sielos stygas bei glostė klausytojų širdis sodriu, styginiams būdingu skambesiu. Vieningumo ir bendro muzikos plukdinimo reikalaujantis kūrinys sutelkė skirtingų kolektyvų narius. Buvo gražu matyti, kaip muzika ir bendras tikslas vienija bei skatina muzikantus vieniems kitų įsiklausyti.

Vakaro pabaigoje publikos laukė dar vienas lietuviškas kūrinys – Gintaro Sodeikos „Tettigonia perdida“ (liet. „Žiogas paklydėlis“). Šiais metais minint 100-ąsias DADA manifesto metines opusas  buvo dedikuotas šiam reiškiniui bei paantraštėse pavadintas „žiogo paklydėlio apeiga-meditacija DADA tema“. Iš kūrinio pristatymo galima buvo tikėtis visko: „...Kaip galima pasiekti amžinąją šviesą? Sakant dada. Kaip tapti garsiu? Sakant dada. Oriai su rafinuotu mandagumu. [...] Dada yra sielos pasaulis, dada yra lombardas. Dada yra geriausias pasaulyje vandens lelijų muilas“. Buvo aišku tik tiek, kad vakaro desertui bus pateiktas intriguojantis pasirodymas, apjungsiantis visus scenoje buvusius kvartetus. Lyg vienas kamerinis styginių orkestras, užgrojo tikras DADA concerto grosso, kuriame solo fortepijono partiją atliko Joris Sodeika, o pirmąja violončele griežė Povilas Jacunskas. Per styginių con logno, pizzicato ar kitas atlikimo technikas įtaigiai buvo atskleistas pagrindinio kūrinio herojaus pradas – žiogiškumas – bei visi jo nuotykiai. Kūrinys pasižymėjo ryškiomis nuotaikomis, melodiškumu bei ritminio prado dominavimu. Muzikai netrūko naratyvumo, profesionalumo bei įtaigumo, todėl ji, drįsčiau teigti, rado kelią į  kiekvieno klausytojo širdį.

 

Lietuviškos muzikos atgarsiai lydėjo klausytojus ir visą kitą dieną bei vertė dar labiau nekantrauti, laukiant intriguojančios penktadienio vakaro programos. Ji žadėjo net du grandiozinius koncertus. Pirmajame turėjome galimybę išgirsti autorinį Steve‘o Reicho muzikos koncertą. Kūrinius atliko žymus ansamblis iš Vokietijos „IN PROCESS“, kuris specializuojasi minimalistinės muzikos atlikime. Antrasis vakaro koncertas – vienas laukiamiausių ir labiausiai intriguojančių festivalio koncertų – neseniai susikūrusio (2013 m.) šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ debiutas didžiojoje „Gaidos“ scenoje. Programoje laukė garsaus JAV post-minimalisto Michaelo Gordono kūriniai – „AC/SDC“ fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei (1996) bei „For Madeline“ sustiprintam klarnetui, elektrinei gitarai, mušamiesiems, fortepijonui, violončelei ir kontrabosui (2009). Taip pat jau minėto Steen-Anderseno opusas „Amid“ (2004), pasaulinė prancūzų jaunosios kartos kūrėjo Matthiaso Lebouchero premjera – kūrinys „Underwards II“, dedikuotas „Synaesthesis“ ansambliui, bei žymioji Gérardo Grisey‘o kompozicija „Vortex Temporum I, II, III“.

Milžiniška muzikos dozė ir gilūs įspūdžiai buvo garantuoti. Pirmasis koncertas vyko didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje, į kurią vos sutilpo besibūriuojantys minimalistinės muzikos gerbėjai. Minint kompozitoriaus Steve‘o Reicho 80-metį, visame pasaulyje atliekami autoriniai jo muzikos koncertai. Ne išimtis ir Lietuvos kultūrinė erdvė. Garsus minimalistinės muzikos ansamblis „IN PROCESS“, pagerbdamas kompozitorių, atliko du bene žymiausius jo kūrinius – išgirdome opusą „Oktetas“ (1979) (premjera Lietuvoje) bei  „Muzika 18-ai atlikėjų“ (1976). Pirmasis kūrinys buvo schematiškai diriguojamas greitame, penkių aštuntinių metro, tempe. Antrasis kūrinys panardino klausytojus į valandą trunkančią muzikos tėkmę, kuri neprailgo. Nors šis legendinis Reicho opusas atliekamas nebe pirmą kartą Lietuvoje, kiekvienas gyvas jo atlikimas tampa įsimintinu įvykiu. Klausytojų nuotaikos kūrinio atlikimo metu liudijo, jog šis opusas išlaiko savo aktualumą ir, iš tiesų, yra pelnytai laikomas vienu žymiausių šiuolaikinės muzikos pavyzdžių – geba prikaustyti ir nekelia abejonių tiek siauresniam muzikos profesionalų ratui, tiek ir plačiajai muzikos mylėtojų auditorijai.

Vėlyvas metas nežadėjo snaudulio, nes vakaro programoje laukė dar vienas intriguojantis koncertas – jaunatviškai veržlaus šiuolaikinės muzikos kolektyvo „Synaesthesis“ debiutas. Trumpai atsikvėpę po minimalistinės muzikos giganto, netrukus klausytojai vėl gausiu būriu rinkosi į jaukią Šiuolaikinio meno centro salę, kur rampos šviesos jau šildė prestižinę aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ sceną jauniesiems muzikos atlikėjams. Kolektyvas atrodė išskirtinis nuo pat pirmos minutės, kai juos išvydome – scenoje išsirikiavę jaunuoliai vilkėoj tvarkingus įvairių žemės atspalvių drabužius. Jei kartais kada nors dingtų rašytiniai šaltiniai apie šį renginį, iš nuotraukų būtų visiškai neaišku, kokiu metų laiku vyko koncertas – scenoje galima buvo matyti tiek vaikiną žaliu šiltoku megztiniu su kaklu, tiek ir merginą, apsirengusią juoda ant petnešėlių koncertine palaidine. Vieni dėvėjo tamsių spalvų kasdieniškus drabužius, kiti – tvarkingą juodą koncertinę aprangą. Ši stilių įvairovė, koncertinio apsirengimo kodo nebuvimas, tarsi, perteikia jaunatvišką nerūpestingumą, individualumą, o kartu ir nuostatą, jog šiems jauniesiems profesionalams svarbiausia vertybė yra muzikos kokybė, o ne išorinis blizgesys. Vakaro metu kontrastavo rimtas požiūris į muziką, kruopštus, aukščiausios kokybės muzikalus atlikimas, pakeriantis ir prikaustantis publiką bei gausios ovacijos, kurias džiaugsmingai priimdavo kolektyvo nariai ir atrodydavo, jog salės atmosfera pakildavo keliais laipsniais. Dirigento gebėjimas būti čia ir dabar, tiek šiuolaikinės muzikos atlikimo precizikoje, tiek ir jaunatviškame guvume, ir „neišsibarstyti“ tiesiog kerėjo. Pirmoji šio koncerto dalis apdovanojo įtaigiomis muzikos interpretacijomis, kuriomis patenkinti liko ne tik klausytojai, bet ir patys kūrinių autoriai – muzikos legenda Michaelas Gordonas sužavėtas spaudė ranką jaunajam dirigentui ir kolektyvo sielai Karoliui Variakojui.

Antrojoje vakaro dalyje ištikimiausių klausytojų laukė neįtikėtina patirtis.  Apie vienuoliktą valandą vakaro, kai žmogaus smegenys ruošiasi apdoroti visus dienos įspūdžius bei leisti kūnui ilsėtis, turėjome galimybę klausytis spektralisto Gérardo Grisey‘aus kūrinio „Vortex Temporum I, II, III“ fortepijonui ir penkiems instrumentams (1996). Tai vienas reikšmingiausių kompozitoriaus opusų, kurį išpildyti ir atskleisti subtilų skambesį būtų rimtas išbandymas bet kuriam šiuolaikinės muzikos kolektyvui. Nepaisant to, kūrinys nuskambėjo įtikinamai. Klausytojai buvo apstulbę nuo tokios jaunatviškos ištvermės, kurią parodė „Synaesthesis“ kolektyvas, pasirinkdamas ir profesionaliai atlikdamas tokią solidžią šiuolaikinės muzikos programą. Publika jiems nuoširdžiai plojo atsistojusi. Buvo gera suprasti, kad pagaliau Lietuvos muzikos padangėje atsirado perspektyvus kolektyvas, kurio profesionaliai grojama šiuolaikinė muzika turi galimybę pakerėti ir įtikinti plačią klausytojų auditoriją.

Vakaro koncertai pasižymėjo atlikimo  precizika bei profesionalumu. Pirmojo kolektyvo atžvilgiu tai priimame kaip tam tikrą konstantą. Tačiau jaunųjų muzikantų ansamblio „Synaesthesis“ atžvilgiu šiuolaikinės muzikos meistrystė stulbino kiekvieną: tiek ansamblio narių palaikymo komandą, jaunuosius menininkus, tiek ir vyresniosios kartos muzikus, skeptikus, kritikus ar tiesiog platesnio akiračio melomanus. Jaunuolių ambicijos priimti iššūkį dalyvauti rimčiausiame Lietuvoje šiuolaikinės muzikos festivalyje bei išpildyti svarią programą kėlė intrigą ir sukvietė sausakimšą salę klausytojų. Šis solidus ansamblio „Synaesthesis“ pasirodymas tik paliudijo apie kolektyvo rimtą požiūrį į didelius ateities tikslus.

 

Grandioziniai ketvirtadienio ir penktadienio koncertai sukėlė įvairių įspūdžių: nuo tembrinių styginių instrumentų galimybių ieškojimų iki meditatyvinio panirimo į minimalistinės muzikos tėkmę bei gilius meninius išgyvenimus. Kiekvienas koncertas turėjo savitą braižą: ketvirtadienį girdėjome daug lietuviškos muzikos opusų, kurie pasižymėjo skirtingų kompozitorių kartų stilistiniais panašumais bei savitumais. Penktadienį klausėmės dviejų puikių ansamblių – pasaulyje pripažinto, gyvuojančio jau kelis dešimtmečius, „IN PROCESS“ ir „šviežio“, jaunatviško polėkio bei aukštų, augančia atlikimo meistryste grįstų siekių kupino „Synaesthesis“. Minėti koncertai tapo reikšmingu įvykiu ir vienareikšmiškai sudrebino Lietuvos šiuolaikinės muzikos erdvę. Koncertų įspūdžiai dar ilgai lydės klausytojus ir brandins kokybiškos muzikos troškulį, kurį, tikiuosi, su kaupu numalšins būsimi „Gaidos“ festivalio koncertai.