Kadaise Andrius Kviliūnas lankėsi Lenkijoje, Gdanske, ir šio miesto parke aptiko keistą vietą – apleistą bunkerį, aprašinėtą grafičiais, apkrautą žaislais, pridegiotą žvakučių. Pasipainiojo rusiškai mokantis garbaus amžiaus lenkas – dviratininkas, kuris pradėjo pasakoti neseną bunkerio istoriją. Pasirodo, jame vietinis maniakas nužudė savo dukrą – dar vaiką, o gal ir daugiau vaikų.
Šis bunkeris greitai tapo „piligrimystės“ vieta, kurioje žmonės degioja žvakutes, palieka žaislus, o kažkas dažais užrašė „Dieve, kodėl tu mus palikai?“ ir šalia nupiešė kryžių. Kviliūnas šį pasakojimą filmavo mobiliuoju telefonu. Tačiau tik sėdęs medžiagos montuoti pastebėjo, kad nufilmuota aukštyn kojomis. Ir staiga netyčia „apverstas“ pasakojimas ir apverstas kryžius virto simboliu, transcendentinio blogio metafora. Montažo neprireikė.
Šis kūrinys, pavadintas „Apverstu pasauliu“, ir tapo centrine parodos ašimi, o likusius videokūrinius-pasakojimus Kviliūnas sukoncentravo aplink ją – tarsi Dante’s pragaro ratus. Taigi, aplink ašį pradėjo burtis videokūriniai, susiję su (ne)tikėjimo, kaip gyvenimo prasmės ir pateisinimo ieškojimo, leitmotyvu, taip pat kūriniai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo / mirties temos.
![]() | |||||
![]() |
Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“
![]() |
Moiros: viena verpia, kita matuoja, trečia kerpa. Jų rankose – mūsų gyvenimų siūlai. Verpėja Klotė tiekia tai, kas yra. Skirstytoja Lachesė įvertina, kas buvo. Nepermaldaujamoji Atropė vilioja ir gąsdina tuo, kas bus. Jos – negražios moterys nuo monotoniškų darbų deformuotais kūnais, bet neįveikiamai protingos, o tokių niekas nemėgsta. Gyvendamos požemiuose jos valdo visa, kas yra, – net ir aukštybėse. Todėl jų bijoma kaip kokių raganų, o niekadėjai jomis prisidengdami kratosi atsakomybės – juk moiros viską nulėmė, aš tik įrankis. Lietuviškos moiros – tai Likimas ir Laima, du perdėm pozityvūs personažai (Likimui nulėmus, kažkas vis dėlto lieka). Tad Eglė Vertelkaitė kalbina graikiškas ir romėniškas deives, kurių pavadinime slypi memento mori (Laima tai nuslepia).
![]() | |||||
Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).
![]() | ![]() |
Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.
Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.
![]() |
Šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filmas – olandų režisieriaus Paulio Verhoeveno psichologinė drama „Ji“ („Elle“). Tai vieno svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Philippe’o Djiano romano ekranizacija. Populiarios lenkų prozininkės Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ ekranizavo Agnieszka Holland – „Pėdsakas“ rodomas konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Abiejų filmų veikėjos provokuoja žiūrovus, tai stiprios, valingos nebe pirmos jaunystės moterys. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbių su abiem režisieriais, šiemet išspausdintų žurnale „Polityka“, fragmentus.
![]() | ![]() |
Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.
Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Retą progą per vieną koncertą išgirsti visas penkias Ludwigo van Beethoveno Sonatas violončelei ir fortepijonui turėjome kovo 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 15 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Griežė lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras Rammas ir puikiai mūsų klausytojams žinomas Darius Mažintas. Tokio sudėtingo uždavinio atlikėjai imasi retai. Reikia labai mėgti šio didžio kompozitoriaus kūrybą, pasitikėti savo profesionalumu, kad pavyktų perteikti giluminius šios šimtmečiais nutolusios muzikos klodus, įveikus techniškai sudėtingus virtuozinius tekstus, įtikinti klausytojus kompozitoriaus sumanymų vertybėmis. Beethovenas sonatas kūrė per tris savo gyvenimo tarpsnius – 1796, 1808 ir 1815 metais. Kompozitorius, dar ir pianistas, savo sonatose fortepijonui su violončele daug dėmesio skyrė komplikuotai fortepijono partijai, kurioje yra įpinta daugybė greitų pasažų. Juos reikia ne tik profesionaliai įveikti, bet ir sugebėti įprasminti. Be to, skambinant dideliu šiuolaikišku fortepijonu, būtina subtiliai koncentruoti dėmesį į trapaus instrumento – violončelės – garso išgavimo galimybes, neuždengti savo skambesiu net ir palyginti švelnaus kiekvieno instrumento originalaus tembro. Svarbus ir dviejų labai skirtingų muziką skleidžiančių aparatų ansambliškas suderinamumas (fortepijono dangtis buvo visiškai pakeltas). Beje, Vilniuje girdėjau gražų Kremonos meistro Gabriele’s Jebrano Yakoubo (g. 1978 m. Sankt Peterburge) pagamintos violončelės skambesį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Stevenas Spielbergas perkels į ekraną Liz Hannah scenarijų „The Post“. Jis pasakoja apie anksčiau už Votergeito skandalą, 1971-aisiais nuskambėjusius „Pentagono dokumentus“ („Pentagon papers“). Filmas bus apie tai, kaip du „The Washington Post“ redaktoriai nusprendė paskelbti reportažą, pakeitusį jų gyvenimą. Tomas Hanksas vaidins laikraščio redaktorių Beną Bradlee, Meryl Streep – legendinę šio dienraščio leidėją ir redaktorę Katharine Graham. Beje, aktoriai pirmąkart susitiks ekrane.
Mūsų laikais, kai slapta informacija „nuteka“ beveik kasdien, „Pentagono dokumentų“ istorija bus itin įdomi. JAV gynybos ministerija paprašė ataskaitos apie Vietnamo karą. Valstybės departamento analitikas Danielis Ellsbergas iš pradžių buvo įsitikinęs karo šalininkas, bet kai nusprendė, kad laimėti Vietname neįmanoma, buvo atleistas ir nutekino informaciją dienraščiui „The New York Times“. Prezidento Nixono administracija visais būdais stengėsi užkirsti kelią ataskaitos paviešinimui. Kai JAV Aukščiausiasis teismas uždraudė „The New York Times“ ataskaitą skelbti, iniciatyvą perėmė „The Washington Post“, pridėjęs dar daugiau informacijos iš 47 tomų ataskaitos.
![]() | ![]() | ![]() |
Dar antikos laikais filosofai muziką laikė aukščiausia iš visų meno formų. Ji užburia, kuria atmosferą, įkvepia. Vienaip ar kitaip – muzika ir žmogaus laisvė yra susijusios. Kaip? Tai atskleidžiama naujausiame Susanne’os Regina Meures, vokiečių kilmės režisierės, dokumentiniame filme „Irano reivas” (Raving Iran, 2016).
![]() | ![]() | ![]() |