7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Keramikos idėjos“ atgarsiai

Monika Eidėjūtė
Nr. 15 (1209), 2017-04-14
Dailė Polemika
Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės

Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Projekto organizatoriai – iniciatorė Onė Maldonytė ir vadovas, Keramikos Kūrybinio centro direktorius Tomas Daunora – šiuo projektu siekia paskatinti bendradarbiavimą tarp Vilniaus dailės akademijos studentų iš įvairių fakultetų ir specialybių. Be to, projekto metu ieškoma įvairių keramikos ir kitų raiškos priemonių jungčių, bendrumo.

Kartu su diskusijoje dalyvavusiais keramikais Beatriče Keleriene ir Egidijumi Šimatoniu bei renginio dalyviais aptarėme keramikos ir kitų specialybių studentams aktualias temas: dailininko ir jo naudojamos technikos santykį, keramikos vietą šiuolaikiniame mene, dailėtyrininkų susidomėjimą įvairiais, jei galima taip pavadinti, ne itin populiariais menais. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.

Ne paslaptis, kad keramika, tekstilė ir dizainas rečiau suvokiami kaip meno kūriniai, dažniau – kaip taikomoji dailė, skirta tik praktiniam naudojimui. Toks požiūris istoriškai nusistovėjo dėl nuolatinio šiomis technikomis atliktų dirbinių praktinio naudojimo. Antra vertus, funkcijos ir estetikos klausimai veržėsi į dienos šviesą dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, daugiausiai „Arts and Crafts“ judėjime, taip pat ir kituose reiškiniuose, pavyzdžiui, Bauhauzo mokykloje. Atrodo, kad tuo laiku dizainas atsiskleidė visu gražumu, o modernioms formoms pakeitus įmantrius art nouveau ir art deco stilius, pavergė visą laikmetį. XX a. dailės istorija nebeįsivaizduojama be Bauhauzo įtakos.

Tad kas nutiko, kad visos dailės šakos, turinčios didžiausią potencialą, kuriančios mūsų aplinką, liko nustumtos į šalį? Ne tik nustumtos, bet ir visai užmirštos, paliekamos pačios kapanotis ir virti savose sultyse. Gal taip nutiko dėl to, kad mes paprasčiausiai prie jų pripratome? Juk mus vis dar supa tos pačios Bauhauzo mokyklos įtaką patyrę kūriniai, kurie tuo metu buvo modernūs, neįprasti. Jų formos, plačiai pritaikytos visam baldų dizainui nuo stalų ir kėdžių iki durų rankenų, mums labai artimos ir įprastos, o dėl pasenusių ir susidėvėjusių medžiagų mūsų dažnai pavadinamos „sovietinėmis“. Tad šie daiktai nebestebina, tampa pilka kasdienybe, nebeteikiančia pasitenkinimo. Gal dėl šios priežasties taikomoji dailė tapo įprasta, meninės raiškos kaina prisitaikiusi prie masinio skonio. Tokiu būdu nauji produktai užėmė rinką ir atėmė originalių darbų vietą.  Atrodo, kad ankščiau dailininkai formavo mus supančią aplinką, o dabar atvirkščiai, jie susitaiko su viskuo. Tai vyksta ne tik su keramika, bet ir kitomis dailės šakomis – beveik kiekvieną meninį polėkį nusveria suvenyrų kultūra. Tad keramika, kaip ir visa kita dailė, visų pirma yra skriaudžiama dėl pataikavimo masiniam skoniui.

Kita priežastis, dėl kurios keramika yra marginalizuota, yra per didelis kūrybos prisirišimas prie technologinio proceso, lemiančio kūrinio išvaizdą. Ir parodose, ir studentų darbuose  daugiausia dėmesio skiriama technologiniam išpildymui, kuris, be abejo yra svarbus, tačiau jo sąskaita mažėja kūrybinės saviugdos ir idėjos generavimo reikšmė. Akivaizdu, kad be išmanymo toli nenueisi, bet reikia ir daugiau. Daug nulemia ir „numatytas atsitiktinumas“, kaip įvardijo Egidijus Šimatonis, lygindamas jį su dzenbudizmu, t. y., kai žinai kaip vienas ar kitas sprendimas nulems kūrinio išraišką, tačiau negali to absoliučiai valdyti, pavyzdžiui, degimo metu. Keramikas pabrėžė, kad kuriant meną labai svarbų vaidmenį vaidina vertybės ir jausmai, savianalizė, tai, kad per kūrybą žmogus mokosi ir auga ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė. Tačiau kiek tai atsispindi šiuolaikinėje keramikoje? Atrodo, kad retai eksperimentuojama, ieškoma gilesnės koncepcijos, dažniau pateikiamas šabloninis variantas ir visai popsu atsiduodantis kičas.

Paklausti apie keramikos vaidmenį šiuolaikiniame mene, abu dailininkai pastebėjo, kad tai, kas kitose šalyse yra suvokiama kaip bendra keramikos kūryba, čia išskiriama į „puodininkystę“ ir meną. Tačiau dažnai pamirštame, kad „puodai“ yra daugiau nei talpa. Jie taip pat gali būti meno kūriniai, kaip, pavyzdžiui, Bulgarijos keramikos tradicijoje. Pamirštame ne tik mes, vartotojai. Po diskusijos, studentų darbų prisistatymo metu, susidariau įspūdį, kad dauguma siekia sukurti labai sudėtingą koncepciją, tačiau per tai praranda savo identitetą. Ir kam garbingiems keramikams ir kitiems kūrėjams reikia nusileisti iki rinkos užpildytojo vietos, juk tam visados atsiras žmonių. Tačiau kaip tai ištaisyti? Kaip parodyti, kad menas, estetika ir tradicinė forma gali harmoningai sietis? Egidijus Šimatonis tvirtai išsako tai, apie ką dauguma užsimena puse lūpų – svarbiausia darna, fundamentalūs dalykai ir vertybės, harmonija tarp tradicijos ir naujovės. Genialumas slypi paprastume – atrodo, nemirštantis pamokymas, toks paprastas ir vis dėlto neįsisavintas, mums visiems, nepriklausomai nuo specialybės ar plėtojamos idėjos, aktualus. Beatričė Kelerienė paantrino: „ugnies ir žmogaus darna“. Taip, darna tarp technologijos, tradicijos ir to, kas dabar svarbu, to, kas mums reikšminga.

Siaurą keramikų ir visuomenės požiūrį atspindi ir parodinė veikla. Manau, kad tam įtakos turi prasta keramikos sklaida. Neturiu omenyje parodų kokybės – tiesiog jų yra mažai ir, deja, dažnai jos būna prastai pristatomos. Jei kitų dailės sričių parodos kiekvieną savaitę atsidaro kone kelios, tai keramikos parodų yra kur kas mažiau. Per pastaruosius kelis mėnesius pavyko suskaičiuoti vos kelias. Viena jų buvo keramikos studentų galerijoje „Akademija“, jų dėstytojų ir dar kelios – keramikės Beatričės Kelerienės (viena iš jų iki kovo 31 d. vyko galerijoje „Vilnensis“). Dar keletas parodų vyko ne sostinėje. Laimei, bent Panevėžį galima vadinti keramikos centru, nes dar 1983 metais stiklo fabrike buvo pradėti rengti lietuvių keramikų seminarai. Dabar nemažai keramikos darbų yra saugoma Panevėžio dailės galerijoje, rengiami tarptautiniai simpoziumai. Nors šios parodos geros, tačiau jų neužtenka atskleisti visam spektrui darbų, kurie yra sukuriami kas dieną.

Tuomet kyla klausimas, kas reprezentuoja tokią iš tiesų pagarbos vertą meno sritį – keramiką? Tos kelios parodos per metus ir visiškai jų priešingybė – prekybos centruose parduodami puodeliai ir molinės vištos Pilies gatvėje. Kas gimsta iš tokio netolygumo? Keramikų pyktis ir nenoras suprasti, kodėl menotyrininkai taip mažai rašo apie keramiką. Tačiau pabandykite perversti tuos pačius „M-puslapius“, ar kitus kultūros žurnalus ir laikraščius. Ar juose rasite ką nors apie keramiką? Taip. Ar pakankamai? Tikrai ne. Tačiau nemanau, kad reikia kaltinti dailėtyrininkus, kad jie nesidomi absoliučiai visu sukuriamu menu, kaip ir nereikia kaltinti keramikų, kad jie darbais nesudomina savo kolegų teoretikų. Juk tai užburtas ratas, į kurio srovę įsiveržti reikia nemažai laiko ir pastangų. Bandau išlikti optimiste, deja, po studentų prisistatymo renginyje, jaučiu, kad jauniesiems kolegoms bus sunku įsisukti į meno rinką, kurioje šiuo metu stipriai įsitvirtinęs konceptualizmas. Kartu man visiškai aišku, kad jaunieji kūrėjai turi menininkams reikalingus duomenis, ar bent potencialą, tereikia daugiau drąsos ir ryžto tam išreikšti.

Manau, kad neverta klausti, kas nuskriaudė keramiką ir taikomuosius menus. Būtų sunku rasti vieną tinkamą atsakymą. Šiame tekste išdėsčiau tik kelias pagrindines mintis, išgirstas diskusijos „Keramikos idėja“ metu: keramikai klestėti trukdo visuomenės nuomonė, technologinis prisirišimas (ar, greičiau, jos atskyrimas nuo kūrybos) ir sklaidos trūkumas. Žinoma, yra daugiau dalykų, kurie bendri ir kitoms sritimis: edukacija, įsitraukimas į parodinę ar projektinę veiklą. Tačiau keramikai į savo situaciją žvelgia per daug pesimistiškai. Savo trūkumų įsivardijimas ir probleminių klausimų iškėlimas turėtų paskatinti ieškoti jų sprendimo.

Vis dėlto, sėdint šalia talentingų, patyrusių kūrėjų, manęs neapleidžia mintis, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Galbūt laukia ne laiminga pabaiga, juk gyvenimas – ne pasaka, bet bent jau džiaugsmingas nuotykis. O tas džiaugsmingas nuotykis, tikriausiai, jau prasidėjo gruodžio mėnesį, kai imtas rengti projektas „Keramika – Menas – Edukacija“, tad dabar teliko sulaukti jo tąsos balandžio pabaigoje susirinkus į naują keramikų šventę ir krosnies degimą.

Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai, nuotr. E. Gedvilaitės
Projekto dalyvių darbai, nuotr. E. Gedvilaitės
Diskusija „Keramikos idėja", nuotr. I. Deltuvaitės
Diskusija „Keramikos idėja", nuotr. I. Deltuvaitės
Projekto iniciatorė Onė Austėja Maldonytė šalia Jackson Li darbų, nuotr. I. Deltuvaitės
Projekto iniciatorė Onė Austėja Maldonytė šalia Jackson Li darbų, nuotr. I. Deltuvaitės
Onė Maldonytė ir Tomas Daunora, nuotr. I. Deltuvaitės
Onė Maldonytė ir Tomas Daunora, nuotr. I. Deltuvaitės