Pokalbis su jubiliejų švenčiančia operos primadona
„Jei galiu daryti tai, kas širdžiai mieliausia ir ką sugebu geriausiai, o dar visu tuo dalindamasi su žmonėmis – esu pati laimingiausia. Tai yra Gyvenimas...“. Šiais žodžiais Lietuvos operos primadona, Nacionalinės premijos laureatė Irena Milkevičiūtė apibūdina savo kelią ir priartėjusį jubiliejų. Per ilgą kūrybinę karjerą dainininkė surengė per tūkstantį solinių koncertų, baigusi studijas stažavosi garsiojoje Milano „La Scaloje“, kurioje parengė Madam Baterflai, Mimi, Violetos vaidmenis bei soprano partijas Giuseppe’s Verdi Requiem, dainavo „La Scala“ rengiamuose koncertuose ir spektakliuose vaikams, „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje, vėliau dainavo ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Nuo 1988-ųjų iki dabar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Balandžio 14 dieną – per tikrąjį solistės gimtadienį – Vilniaus Kongresų rūmuose solistę išvysime ir išgirsime dainuojančią su dukra, savo studentėmis, kitais žymiais solistais bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Besirengdama šiam koncertui, neišmatuojamos patirties ir žinių sukaupusi dainininkė kukliai ir šiltai pasakojo apie savo potyrius bei gyvenimą iki šios dienos.
Papasakokite apie savo ankstyvąjį kelią į muziką?
Vaikystėje labai mėgau savus žaidimus: šokį, eilėraščius ir dainavimą. Mano tėvelis kurdavo eiles, o aš jas pasiėmusi ne skaitydavau, o dainuodavau. Melodija savaime išplaukdavo, tarsi jau žinoma ir kadaise sukurta. Taip žaisti ir kūrybiškai skleistis ėmiau nuo ankstyvos vaikystės, kiek save pamenu. Man taip pat labai patiko indų filmai, kuriuose nuolat skambėjo muzika, turėjome plokštelių, jų nuolat klausydavausi. Mano giminėje daug muzikalių žmonių: mamos diedukas vestuvėse grojo akordeonu, tėvelio – smuiku, o močiutės įdainuotos liaudies dainos iki šiol yra saugomos fonduose, mama turėjo dvylikos stygų mandoliną. Galbūt galėčiau pasakyti, jog muzika yra mano prigimtyje.
O kaip klostėsi šis turtingas muzikos gyvenimas baigus mokyklą?
Turėjau labai gerą draugę, su kuria nuolat kartu dainuodavome, muzikuodavome. Baigusios mokyklą abi išvykome mokytis į tuometį Juozo Tallat-Kelpšos technikumą (dabar J. Tallat-Kelpšos konservatorija). Neturėjusi specialaus muzikinio išsilavinimo, įstojau į kanklių specialybę. Maniau, jog galėsiu groti ir kartu dainuoti. Tuo metu tėveliai nelabai galėjo paremti mano mokslo, tad laikinai teko kraustytis į Kauną (čia gyveno daug giminių) ir studijas tęsti ten. Po kurio laiko grįžau į Vilnių. Įsimintinas įvykis – kai dalyvavau Respublikiniame liaudies instrumentų konkurse, kuriame laimėjau trečią vietą.
Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) tęsiau kanklių specializaciją, o kartu mokiausi choro dirigavimo pas Joną Švedą Liaudies instrumentų katedroje. Netrukus ištekėjau, o mano šeima gyveno už Kauno. Kartą vykdama namo traukiniu sutikau fleitininką Lionginą Čiapą, kuris pasiūlė man įsidarbinti Kaišiadorių muzikos mokykloje. Taigi, trečiame kurse mokiausi Vilniuje, dirbau Kaišiadoryse ir važinėjau pas šeimą už Kauno. Taip gyventi nebuvo lengva, tad netrukus išėjau akademinių atostogų.
Tad kaip vis dėlto atėjote iki operos scenos?
Kai grįžau į konservatoriją, supratau, kad dabar jau galiu stoti į dainavimo specialybę. Stojamiesiems rengiausi pati: klausiausi labai daug įrašų, mokiausi kūrinius, ieškojau savęs. Mane iš karto priėmė į antrą kursą. Mano dėstytojas buvo Zenonas Paulauskas. Taip ir pradėjau profesionalaus dainavimo kelią. Tuo metu svarbiausi mano pasiekimai buvo trečioji vieta jaunųjų atlikėjų konkurse Taline (1976 m.), diplominis darbas – Violetos vaidmuo Operos ir baleto teatre, pirmoji vieta Michailo Glinkos konkurse Taškente (1977 m.) ir diplomas tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje (1978 m.). Pastarieji du svarbūs konkursai man atvėrė kelią į Milano „La Scala“ teatrą.
Kaip rengdavotės konkursams, egzaminams, vaidmenims?
Mane puikiai parengė mano pedagogas Zenonas Paulauskas. Labai džiaugiuosi, jog man dėstė būtent jis. Mano balsas iš prigimties yra linkęs įsiklausyti ir prisitaikyti, nors tada nebuvo galimybės ką nors nukopijuoti. Kiekvieną dieną sėdėdavau po 6–7 valandas ir su natomis klausydavausi operų įrašų, atliekamų skirtingų atlikėjų. Atsirinkdavau tuos, kurie labiausiai tikdavo, ir juos analizuodavau. Taip ugdžiau skonį, klausą, supratimą, kaip turėtų dainuoti operos dainininkas, kaip turi skambėti italų kalba, kaip ir kur reikia įkvėpti. Į paskaitas visada ateidavau jau išmokusi kūrinius.
Kiekvienas vaidmuo mane augino. Visus vaidmenis suvokiau labai atsakingai, stengdavausi visiškai į juos pasinerti. Vaidmens rengimas – tai darbas, į kurį turi įdėti labai daug valios bei pastangų, o žengus į sceną – kūrybos. Labai svarbu gerai žinoti tekstą, išsiversti viską pažodžiui ir išmokti tinkamai tarti. Vėliau reikia viską daugybę kartų padainuoti, kad būtų lengviau tai atlikti techniškai. Operos dainininkas turi gerai žinoti ne tik savo partiją, o ir visas likusias, žinoti, kas vyks toliau ir būti bet kam pasiruošęs. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko.
Papasakokite apie patirtis Milano „La Scala“ ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatruose.
Milane galėjau klausytis jau nebe įrašų, o gyvai atliekamų operų. Tai gyvos pamokos. Tuo metu man pasiūlė atlikti apie dešimt spektaklių vaikams. Taip pat stažuotėje, neforsuodama, galėjau tobulinti tuos vaidmenis, kuriuos jau dainavau mūsų operos teatre originalo kalba. Parengiau Mimi, Violetą, Baterflai ir Verdi Requiem. Šis laikas buvo skirtas mano brandai ir balso subtilybių bei techninių vingrybių lavinimui. Džiaugiausi gavusi galimybę daug koncertuoti Italijoje. Beje, į „La Scala“ sugrįžau vėl, porą metų prieš išvykstant į Niujorką, ir atlikau dar apie dešimt spektaklių.
Na, o „Metropolitan Opera“ dainavau jau kaip subrendusi dainininkė. Pasirodyti tokiuose teatruose, kuriuose yra ideali akustika, kur darbas vyksta su pasaulyje pripažintais dirigentais, režisieriais ir solistais, – pati didžiausia mokykla dainininkui. Mano partneriai buvo Dolora Zajick, Olga Borodina, Roberto Scandiuzzi. Romoje, įžymioje Šv. Cecilijos akademijoje, Verdi operoje „Likimo galia“ Leonoros partiją dainavau su Leo Nucci.
Kaip manote, kokie yra didžiausi Jūsų pasiekimai?
Aš, kaimo mergaitė, mokytojo dukra, matyt, visą gyvenimą buvau vedama kažkokios aukštesnės jėgos, angelo sargo, ir turėjau galimybę kaip solistė sėkmingai pasirodyti reikšmingiausiuose pasaulio teatruose! Ko daugiau norėti? Taip pat užauginau savo vaikus. Beje, turiu net septynis anūkus – laiminga močiutė! Esu dėkinga likimui už visus gyvenimo takelius ir kelius, Dievui už globą. Pačioje pradžioje nebuvo daug man padedančių, tad galiu pasakyti, jog labai daug dirbau, kad būčiau šiandien tokia, kokia esu. Dabar nuolat džiaugiuosi savo studentais ir jų pasiekimais.
Kokie kriterijai nulemia, ar jaunas žmogus gali tapti dainininku?
Jis turi būti ne tik plataus diapazono ir gerų techninių vokalo duomenų, bet pasižymėti ir intelektu, būti psichologiškai stiprus žmogus. Taip pat labai svarbu klausa, ritmo pojūtis. Žinoma, retai ką tik baigusio vidurinę mokyklą jaunuolio balsas būna išlavintas ir techniškai stabilus. Tačiau studijuojant ir bręstant jis daugiau ar mažiau vystosi, studentas pasiekia (arba nepasiekia) geresnių rezultatų. Mano pagrindinis pedagoginis tikslas – leisti atsiskleisti ir balsui, ir asmenybei, nesugadinti tembro ir duoti jam „išsiskleisti“.
Kaip manote, kiek Lietuvoje turime vokalo mokyklų?
Galima sakyti, jog turime vieną mokyklą, tačiau vokalo dėstytojai moko skirtingai: vienų ugdytinių garsas sklinda daugiau horizontaliai, „arčiau“, kitų skamba „toliau“, „giliau“. Pavyzdžiui, klausantis kokio nors studento koncerto ar egzamino, iš karto gali nuspėti, pas ką jis mokosi ar mokėsi. Vis dėlto visi mes, pedagogai, stengiamės, kad dainuojančiojo garsas būtų minkštas, lygus, techniškai ir dinamiškai paslankus, aiški dikcija, kantilena. Labai svarbu, kokia kalba dainuojama. Kiekviena kalba reikalauja skirtingų priemonių, įsiklausymo į ją. Bet tiesa, ko gero, yra viena – balsas turi turėti dinaminį, techninį lankstumą ir gražų tembrą (žinoma, daug kas priklauso nuo pedagogo). Tada jau galima artikuliuoti vieną ar kitą kalbą kuo lanksčiau, įsigilinant į skirtingų tautų kultūros savitumą. Manau, operos solistai skirtingas kalbas turi traktuoti vienodai – bel canto.
Ką manote apie jaunų dainininkų karjerą, galimybes pasirodyti Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Aš manau, kad mums reikėtų tokio teatro, kuriame jaunimas galėtų daugiau ir dažniau save realizuoti ir augti. Dabar teatre dažnai būna taip, jog pastatytas spektaklis parodomas vieną kartą, o kartojamas vos ne po metų. Taigi dainininkas prie savo partijos turi dirbti kiekvieną dieną, kad po metų galėtų vėl sudalyvauti operoje. Tokie tarpai per dideli. Labai norėtųsi, kad jaunimas turėtų kur tobulintis. Lietuva turtinga dainininkų, kiek daug turime puikių atlikėjų! O kiek išvykusių į užsienį? Kodėl, pradėdami savo karjerą, jie turi dainuoti svetur? Visiems turėtų būti suteikta galimybė dirbti, atsispirti tėvynėje, užaugti tarp savo teatro sienų.
Kokias svarbiausias savybes turi subrendęs operos solistas?
Nuostabu, jei žmogus iš prigimties talentingas, puikūs duomenys užkoduoti jo genuose. Išskirčiau tokius svarbiausius dalykus: balso tembro grožį, muzikalumą, visokeriopą muzikos supratimą, meilę žmonėms, viso savęs atidavimą dainavimui – tai galėčiau pavadinti pasiaukojimu. Manau, solistas kitaip negali, tačiau dėl to jis laimingas, nes įdėtas darbas sugrįžta šimteriopai ir nuolat suteikia jėgų ir energijos.
Jūs visada atrodote energinga ir spinduliuojanti gera nuotaika. Kas Jus stimuliuoja eiti į priekį?
Manau, labiausiai darbas ir mano šeima, vaikai ir anūkai. Visi šie kasdieniai dalykai neleidžia senti. Darbas reikalauja, jog visados būčiau pasirengusi, gerai nusiteikusi ir kupina jėgų. O šeima tų jėgų visad ir duoda, pripildo gyvenimą džiaugsmu. Jėgų man suteikia ir noras ką nors gero palikti po savęs – visa tai galiu įgyvendinti dirbdama su studentais, išmokydama juos visko, ko pati moku, ir padėdama jiems atsiskleisti.
Ačiū už pokalbį. Linkiu kuo geriausios kloties ir skambaus jubiliejaus!
Iškilmingas Irenos Milkevičiūtės jubiliejaus koncertas vyks balandžio 14 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmuose. Koncertui diriguos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Kalbino ir parengė Ingrida Alonderė