7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

12-8-4

Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.

„Kino pavasario” temų apžvalga

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.

Dabar galiu atsikvėpti

Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ tapo „Kino pavasario“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji veidai“ nugalėtoju. Filmas jau sulaukė daugybės tarptautinių ir Lenkijos festivalių prizų, režisieriui paskirtas Lenkų kino akademijos „Auksinis erelis“ bei prestižinis žurnalo „Polityka“ apdovanojimas. Netrukus filmas pasirodys ir Lietuvos kino teatrų repertuare. Matuszyńskis gimė 1984 m., jis baigė kino režisūrą Silezijos universitete Katovicuose, nuo 2010-ųjų sukūrė kelis dokumentinius ir trumpo metražo vaidybinį filmą. „Paskutinė šeima“ – jo vaidybinis pilnametražis debiutas. Režisierius buvo „Kino pavasario“ svečias. Su juo kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Smuiko stygomis skambanti amžinybė

Rečitalių būna skirtingų: neretai atlikėjai renkasi groti įvairių epochų kūrinius –  taip tarytum apsidraudžiama, kad bus įtaikyta į kiekvieno klausytojo skonį; gali būti pasirinkta, priešingai, viena epocha (gana dažnai tokiu „taikiniu“ būna romantizmas) – tai leidžia įsigyventi į tam tikro laiko meninę dvasią; kartais pasirenkama atlikti to paties žanro skirtingų kompozitorių kūrinius (pvz., kovo pabaigoje vykęs pianisto Krszysztofo Brojos rečitalis, kuriame skambėjo Fryderyko Chopino ir Claude’o Debussy preliudai) – be kita ko, muzikos entuziastui tai puiki proga palyginti žanro evoliuciją ar skirtingas traktuotes. Šalia įvairių kitų įmanomų programos variacijų, atlikėjas gali parengti ir itin specializuotą rečitalį, kai skamba vieno kūrėjo kompozicijos. Tokio pobūdžio koncertai buvo, pavyzdžiui, kovo mėnesį „Vaidilos“ teatre nuskambėjusi Sergejaus Malovo parengta programa iš Niccolò Paganini kūrinių, taip pat Nacionalinėje filharmonijoje Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto surengtas Ludwigo van Beethoveno sonatų violončelei ir fortepijonui vakaras. Balandžio 12 d. vėlgi „Vaidilos“ teatre koncertavo smuikininkas Dima Tkačenka (Ukraina), atlikęs Johanno Sebastiano Bacho kūrinius smuikui solo.

Svajonės teismas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.

Kino naujienos trumpai

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Šokio spektaklis „Žizel“

Adolphe Adam baletas „Žizel“ yra vienas gražiausių romantinių baletų istorijoje. Pirmą kartą parodytas 1841 m. Paryžiuje, baletas iki šiol išlieka vienas populiariausių bet kurio teatro repertuare, o pagrindinis Žizel vaidmuo yra kiekvienos balerinos svajonė.

Nuviliančios saulės vonios

Jau tapo įprasta, kad valstybiniai teatrai savo atsinaujinimo politiką vis dažniau grindžia garsiomis užsienietiškomis pavardėmis. Kai kurias išgirdus, ne vienam scenos meno gerbėjui išties nušvinta akys. Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau žibėjo Kristiano Lupos, Árpádo Schillingo vardais, o štai šiemet teatro sėkmės vairas patikėtas kylančiai lenkų žvaigždei, Lupos bendražygiui Łukaszui Twarkowskiui, sutikusiam parodyti net dvi premjeras. Lenkijoje sukurtas režisieriaus audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, sumanytas kaip eksperimentinis projektas, reikia manyti, turėjo atliepti tą vadovybės sumanymų ir publikos poreikių dalį, kuri susijusi su naujų formų ir technologijų scenoje diegimu. Tačiau kartais ima ir nutinka taip, kad į daug žadančius projektus dedamos viltys nepasiteisina, o išgirti talentai nuvilia. Tad, užuot pasidžiaugus sėkmę nešančiais velykiniais kiškučiais, tenka skaičiuoti nusivylimus.

Įvairiaspalvis muzikos audinys (I)

Dvidešimtpenkmetį švenčiančio Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamas 19-asis tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ – tarsi kruopščiai, darbščiomis rankomis audžiama spalvinga lietuviška ornamentuota juosta, į kurią įpinamos ir kitų šalių, ryškesnių ar blankesnių atspalvių gijos. Gražiai išleistame buklete skaitome, jog šių metų festivalyje, kuris vyksta kovo 22 – gegužės 14 d., dalyvauja 16 užsienyje gyvenančių Lietuvos muzikų, 11 jų kolegų užsieniečių, o festivalio geografija prasiplėtė naujomis šalimis – Indonezija, Izraeliu ir Kroatija.

Stasio Vainiūno namuose kovo 22 d. festivalį pradėjo klavesinininkė bei pedagogė iš JAV Rūta Žemaitytė-Bloomfield, pateikusi pluoštą Bernardo de Bury ir Johanno Kuhnau kūrinių. Viešnią sveikino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros docentas Gediminas Kviklys bei Lietuvos klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, atlikusi ir du Josepho-Nicolas-Pancrace Royer kūrinius. Pasak „Sugrįžimų“ meninio konsultanto ir tekstų redaktoriaus Vaclovo Juodpusio, džiugu buvo susipažinti su įspūdinga, dar negirdėta muzika, kurią virtuoziškai ir įtaigiai traktavo muzikos meno daktarės laipsnį Klemonto universitete Kalifornijoje įgijusi R. Žemaitytė-Bloomfield. Kovo 24 d. LMTA Didžiojoje salėje sėkmingai savo meistriškumą demonstravo ir fortepijoninis duetas iš Šveicarijos: Gabrielė Lelytė, šiuo metu studijuojanti Ciuricho menų universitete, bei jos profesorius, visame pasaulyje koncertuojantis atlikėjas Karlas-Andreas Kolly, publikos dėmesiui pateikę sudėtingą įvairių stilių repertuarą.

PUSLAPIS
IŠ
1003