Išgyventi iki atostogų – aktualus šūkis. Lucos Guadagnino filmo „Didesni purslai“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.55) veikėjams jos jau prasidėjo. Roko žvaigždė Mariana (Tilda Swinton) su draugu Polu (Matthias Schoenaerts) mėgaujasi poilsiu Pantelerijoje – saloje tarp Sicilijos ir Tuniso. Jų idiliją prie įspūdingo baseino bei lovoje sudrumsčia buvusio Marianos meilužio – muzikos prodiuserio Hario (Ralph Fiennes) ir jo dukters Penelopės (Dakota Johnson) apsilankymas. Guadagnino perdirbo 1969-aisiais pasirodžiusį ir tada nepadoriu laikytą Jacques’o Deray filmą „Baseinas“. Jo veiksmas rutuliojosi madingame Sen Tropezo kurorte, filme skambėjo Michelio Legrand’o muzika ir vaidino Romy Schneider bei jos buvęs sužadėtinis Alainas Delonas, o maištininkų kartai atstovavo Jane Birkin, kurios erotiškoji Penelopė tapo dramos katalizatoriumi. Tais pačiais metais kartu su Serge’u Gainsbourge’u Birkin įrašė skandalingą dainą „Je t’aime... moi non plus“ – joje pirmąkart nuskambėjo moters patiriamo orgazmo dejonės. „Baseino“ kvartetas patiria erotinę įtampą, kuri bet kurią akimirką gali pavirsti kriminaline mįsle.
![]() | ![]() | ![]() |
Žmogui, nors kiek suprantančiam, kas yra paveldas, galų gale suvokiančiam, kad miestas yra sudėtingas organizmas, kuris turi savo istoriją, daugybę persipinančių gijų ir savo veidą, jau kuris laikas skaudu matyti nežabojamą kapitalo siautėjimą pačiame Vilniaus centre. Net paprastam žmogui akivaizdu, kad tai, kas dabar vyksta prie Misionierių vienuolyno, – vaizdingoje miesto vietoje, kuri, atrodytų, priklauso visiems, yra UNESCO saugomos visumos dalis, statomas agresyvios architektūrinės invazijos pavyzdys, miesto struktūros dalis verčiama privataus kapitalo ekonominiu vienetu privilegijuotiesiems, žalojama miesto vaizdui svarbi Išganytojo kalva, – yra akibrokštas, kuris kviečia kelti diskusiją apie mūsų mentalitetą, o gal net labiau apie atsakingų institucijų darbą. Per pastaruosius metus skandalai panašiomis temomis kyla vienas po kito – tai išduodamas leidimas Kuršių nerijoje, kuriuo vėliau suabejojama, tai Druskininkuose, Trakuose, Vilniuje pastumiamos nacionalinio parko ribos. Nusižengimų visuma verčia galvoti, kad paveldą ir visuomeninį interesą ginanti sistema, švelniai tariant, veikia su trikdžiais. Galbūt šis pokalbis konkrečiai apie Misionierių komplekso atvejį padės nors kiek priartėti prie problemų kilmės. Nors prabangių daugiabučių statybos laikinai sustabdytos, pagrindinė kova už pagarbą savo miestui ir jo istorijai tik prasideda.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Dvidešimties metų veiklos jubiliejų švenčiantis Vyčio Jankausko šokio teatras pristato naujausią šokio spektaklį „Agonija”. Pirmoji spektaklio premjera publikai buvo pristatyta gegužės viduryje šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos Šokis” programos rėmuose, o antrasis premjeros rodymas įvyks birželio 2 d, 19 val., „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. Rudenį šį spektaklį galės išvysti ir kitų Lietuvos miestų žiūrovai.
„Agonija“ tai nuotaikingas šiuolaikinio šokio spektaklis, kuriame įvairios šokio/judesio, šviesos, gyvo ir fonograminio garso manipuliacijos kuria magišką erdvę, kurioje žmonės bei daiktai patiria įvairias transformacijas, įgaudami naujus, jiems neįprastus pavidalus, funkcijas ir reikšmes.
Pasak choreografo, agonija – tai tarpinė būsena tarp to kas miršta, ir tuoj nebebus, ir to, kas gimsta, randasi, bet dar nėra.
![]() |
Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Pagrindinis estų režisieriaus Vallo Toomlos filmo „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, Estija, Latvija, Lietuva, 2016) veikėjas yra namas. Jis stovi beveik pačiame pajūryje, yra idealiai pritaikytas prie gamtos ir peizažo, o šiuolaikiškas medžio ir stiklo derinys bei puikiai kiemo įrėmintas baseinas tik pabrėžia ypatingą prabangą. Namo viduje daiktų nedaug, jie atrodo lyg ką tik atvežti iš baldų salono, interjerai tobuli ir, regis, atspindi šeimininkų finansines galimybes bei estetinius prioritetus. Tai tobulas ir brangus skandinaviškas dizainas, kurio atgarsius kartais matome liaudiškose „Ikea“ parduotuvėse. Man regis, estų režisierius Vallo Toomla įsitikinęs, kad šis namas paryškins ir jo priklausomybę skandinavų kino tradicijai, juolab kad naujos švedų kino žvaigždės – šiųmetinių Kanų nugalėtojo Rubeno Östlundo ankstesnio filmo „Force Majeure“ – įtakos „Apsimetėliams“ paneigti būtų neįmanoma, nors šeimos santykių krizė, atsiskleidžianti jos nariams išvykus atostogauti, šių dienų kine rodoma vis dažniau. Be abejo, tai susiję su filmų personažų ir jų autorių požiūriu į gyvenimą, kai vienu svarbiausių prioritetų tampa laisvalaikis.
![]() | ![]() | ![]() |
Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.
Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 24 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pristatytas režisierės ir choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklis/performansas „Išoriniai pojūčiai“. Kūrinys – kolektyvinis, asmeninėmis patirtimis bei istorijomis paremtas penkių merginų (Austėjos Vilkaitytės, Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės) išgyvenimas. Aptinkamas terapinis buvimas ir veikimas scenoje. Apsivalymas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 24 d. Klaipėdos dramos teatre vyko neeilinė spektaklio „Elzės žemė“ premjera, sutapusi su šio pastatymo režisieriaus Povilo Gaidžio 80 metų jubiliejaus iškilmėmis.
Po spektaklio jubiliatą sveikino jo kolegos, gerbėjai, miesto vadovai.
Tą patį vakarą P. Gaidžiui už nuopelnus scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai ir ilgametį indėlį į Klaipėdos bei visos Lietuvos teatro meno puoselėjimą buvo įteiktas apdovanojamas „Mūza“, kurį inicijavo Klaipėdos dramos teatro mecenatė jūrų krovinių kompanija „Bega“.
Pagal Mecenavimo sutartį, ši kompanija yra įsipareigojusi ne tik finansiškai remti teatro veiklą, bet ir kasmet teikia nominacijas dviem labiausiai nusipelniusiems uostamiesčio teatralams. Kartu su P. Gaidžiu šiemet šia nominacija buvo pagerbtas ir aktorius, režisieriaus padėjėjas, P. Gaidžio vaidybos kurso absolventas Vaidas Jočys.
![]() |