Iš vandens ir akmens

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

Pirmiausiai įdomu, kokiomis aplinkybėmis supuolus susitiko tokie įdomūs, žinomi ir gana skirtingi menininkai – jūs, Birute, Mirga Gražinytė ir Bronius Kutavičius. Ir kaip gimė idėja Kutavičiaus muziką pristatyti Austrijoje?

Sukurti du pastatymus Zalcburgo krašto teatre (Salzburger Landestheater) prieš pusantrų metų mane pakvietė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kuri jau trejetą metų dirba Zalcburgo teatro operos trupės (šiame teatre yra dramos, operos ir šokio trupės) muzikos vadove. Šį pavasarį, baigdama savo, kaip operos vadovės, kadenciją, atsisveikinimui su Zalcburgu ji norėjo surengti būtent lietuviškos muzikos savaitę. Iš pradžių susitikę kalbėjomės apie Austrijai aktualias temas, pirmiausia – pabėgėlių, svarstėme, kokie šiuolaikinės lietuvių muzikos kūriniai galėtų tai atspindėti. Apsistojome prie mums abiem artimos Broniaus Kutavičiaus muzikos. Vėliau Mirga sugalvojo, kad tai galėtų būti net du skirtingi pastatymai – oratorija „Jeruzalės vartai“ bei du labiau sceniniai kūriniai – opera vaikams pagal Sigito Gedos libretą „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ir pagoniška oratorija „Iš Jotvingių akmens“. Teatrui palaiminus, su džiaugsmu puolėme galvoti, kaip šias puikias Mirgos idėjas realizuoti. Štai taip ir susitikome Austrijoje. Prisijungė ir kostiumų dailininkė iš Lietuvos Indrė Pačėsaitė, su kuria esame kūrę jau ne vieną spektaklį, muzikiniu asistentu Mirga pakvietė Grace studijuojantį lietuvį dirigentą Algirdą Biveinį. Taigi, susibūrė visa lietuviška komanda. O spektaklio „Iš vandens ir akmens“ premjerose dainavo net aštuoni Mirgos pakviesti M.K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientai – jos tėčio, dirigento Romualdo Gražinio mokiniai.

Tiesa, galbūt viskas prasidėjo dar anksčiau: per Kutavičiaus operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“ aš, būdama dešimtmetė, patekau į teatrą. Tada mokiausi Juozo Naujalio meno mokykloje Kaune ir mus, grupelę mokinių, atrinko dainuoti vaikų chore 1981 m. Kauno muzikiniame teatre pastatytoje operoje. Po šio spektaklio ir dėl Kutavičiaus muzikos magijos ėmiau svajoti apie teatrą. O su Mirga susipažinome, kai ji dar buvo M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė, o aš po teatro studijų Sankt Peterburge jau dirbau Lietuvoje – teko režisuoti keletą muzikinių projektų chorui „Aidija“, vadovaujamam Gražinio. Mirga tada tik svajojo apie dirigavimą orkestrui ir teatro pastatymams, o aš jau seniai turėjau slaptą mintį pastatyti būtent operą. Ir tada, pamenu, su Mirga tarsi pajuokavome: „...kada nors kartu pastatysime operą“. Ir štai, po gero dešimtmečio, ši svajonė išsipildė!

Kodėl buvo pasirinkti būtent šie Kutavičiaus kūriniai – oratorija „Iš Jotvingių akmens“, muzikinė pasaka „Kaulo senis ant geležinio kalno“, oratorija „Jeruzalės vartai“? Kas juos atliko ir kaip sekėsi kitų šalių muzikams perprasti savitą Kutavičiaus muzikos kalbą ir stilių? Beje, ir lietuvių kalbą?

Kaip minėjau, viskas prasidėjo pokalbiais apie nūdienai aktualią pabėgėlių temą ir Kutavičiaus oratorija „Jeruzalės vartai“ buvo būtent tai: keturios dalys – Rytų, Šiaurės, Pietų ir Vakarų „vartai“ – tarsi skirtingų pasaulio tautų, artėjančių prie savojo Dievo, įvaizdis. Klausydamasi šio kūrinio vis prisimindavau ir čiurlionišką žmonijos procesijos viziją, artėjančią link savos Jeruzalės, link vienintelio Dievo savais keliais, per savas tradicijas, kultūrą, istoriją, karus, tremtis, skaudžias patirtis... Mirga pasiūlė šiam kūriniui itin tinkančią erdvę – barokišką bažnyčią Zalcburgo senamiestyje. Antrojo pastatymo idėją Mirgai inspiravo unikali erdvė netoli Zalcburgo – Helbruno parke ant kalno stūksantis, uoloje iškaltas Akmens teatras, tarsi sutvertas oratorijai „Iš Jotvingių akmens“ atlikti. Tad šiame parke, apsuptame nuostabios gamtos ir tvenkinių, buvo nuspręsta kurti antrąjį pastatymą pavadinimu „Iš vandens ir akmens“, sujungiant „Jotvingius“ ir operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“.

Iš pat pradžių iškilo klausimas: ką gi daryti su lietuvių kalba „Kaulo senyje“? Ar versti Gedos libretą į vokiečių kalbą, ar mėginti operą atlikti lietuviškai, kas iš pradžių atrodė utopija. Tačiau versti Gedos tekstus į vokiečių kalbą – ne geresnė išeitis. Operą atlikti lietuviškai pavyko dėl to, jog Zalcburgo teatre dirbantys atlikėjai – tikra tarptautinė komanda. Chore nedaug austrų, ten dainuoja ir kanadiečiai, ir amerikiečiai, japonė, taivanietis, kinas, bulgarai, ukrainiečiai, olandė. Solistai: kroatė Tamara Ivaniš, atlikusi Mergelės gulbės vaidmenį „Kaulo senyje“ bei solo partiją (lietuvišką dainą „Pūtė vėjas“) oratorijoje „Iš Jotvingių akmens“; amerikietė Meredith Hoffman-Thomson, atlikusi Pasakotojos vaidmenį „Kaulo senyje“, juodaodis amerikietis Elliotas Carltonas Hinesas iš Teksaso (tapęs spektaklio „Iš vandens ir akmens“ vedliu bei atlikęs Kantoriaus partiją „Jeruzalės vartuose“) bei lietuvis Raimundas Juzuitis, pagal sutartį dirbantis Zalcburgo teatre ir atlikęs Kaulo senio vaidmenį operoje.

Zalcburgo „Mozarteum“ orkestre taip pat groja įvairiausių tautybių muzikantai. Tai buvo išties puiku – kiekvienas mūsų komandos narys su skirtingomis kultūrinėmis šaknimis, temperamentu, savaip juto muziką. Beje, Kutavičiaus kūrybą ne visi išsyk pajuto, suprato. Zalcburgo teatre daugiausiai atliekamos klasikinės operos, todėl „labai kitokia“ muzika ne vienam atrodė tiesiog „triukšmas“ (taip mums savo nuomonę išsakė kai kurie atlikėjai repeticijų pradžioje). Tad teko ieškoti labai individualaus priėjimo prie kiekvieno dalyvio. Išties žavėjausi Mirgos gebėjimu įskiepyti meilę muzikai savo pavyzdžiu – su kokiu nuoširdumu ji pasakojo apie kiekvieną lietuvių liaudies instrumentą, jo garsą, istoriją. Nemažai kalbėjomės ir apie lietuvišką pagoniškąją kultūrą, liaudies muziką, sutartines, apie išnykusią jotvingių tautą. Labiausiai atlikėjus palietė, man regis, mintis šiuos lietuviškus kūrinius priimti kaip kiekvieno jų praeities ritualus, atliekamus jau užmiršta kalba, kuria kadaise kalbėjo ir jų protėviai... Taip pat visus užbūrė magiški Kutavičiaus ritmai – ypač „Jotvingių“, buvo gražu žiūrėti, kaip ritualo dalyviai vyrai, grojantys buteliais, skudučiais, akmenukais – pasineria į šią muziką, su kokia energija jie taria žodžius jotvingių kalba, net šiurpuliukai ima.

Pastatymuose taip pat dalyvavo ir puikus Zalcburgo „Mozarteum“ vaikų choras. Kai Mirga pasiūlė vaikams operą išmokti lietuviškai, šie iš pradžių idėją priėmė su didžiausiu entuziazmu, tačiau po poros savaičių repeticijų jis ėmė blėsti... Ir vis dėlto, peržengus barjerą, vaikams tapo smagu dainuoti kažkokia nesuprantama kalba, ypač kai jiems pasiūlėme veiksmo, choreografijos elementų – choras visą operą išmoko atmintinai lietuviškai ir tapo svarbiausiu operos veikėju, pasakojančiu istoriją. Premjeroje atrodė neįtikėtina, kaip jie raiškiai artikuliuoja iš pradžių lyg riešutas jų tarčiai kietas Gedos eiles. Atmintinai lietuviškai partijas išmoko ir solistai, su didžiausiu entuziazmu mokęsi lietuviško tarimo, išties padarę gigantišką darbą.

Kokias pritaikėte režisūrines idėjas, turint galvoje, jog šiuo atveju Kutavičiaus muzika yra svečias Austrijoje ir erdvė koncertams buvo nauja, neįprasta? Ar, galvodama apie šiuos pasirodymus, labiau kreipėte dėmesį į mūsų (baltų) paveldo pristatymą, ar Kutavičiaus kūrybą, ar apskritai modernaus ir archajiško pasaulių susitikimą?

Būtent archajiško ir šiuolaikinio pasaulio susidūrimas, dermė, dialogas tarp šių dviejų pasaulių ir padiktavo režisūrinius (turbūt ir Mirgos muzikinius) sprendimus ir tokią Kutavičiaus kūrinių interpretaciją. Džiugu, kad Zalcburgo teatras nebijo eksperimentų – pastatymų ne tik teatro scenoje, bet ir netradicinėse erdvėse. Tad nors tam daug lėšų skirta nebuvo, turėjome kūrybos laisvę – pirmiausia reikėjo sugalvoti scenarijų parko pastatymui, surasti operai „Kaulo senis“ vietą. Pasirinkome savitą „vandens sceną“ greta daugybės fontanų, ant vandens buvo pastatyta pakyla vaikų chorui. Kilo mintis, jog spektaklio „Iš vandens ir akmens“ žanras galėtų būti lyg „muzikinė kelionė po parką“, kurioje „gidas vokiečių kalba“ teatralizuotai pristatytų lietuvišką kultūrą, jotvingių praeitį. Juo tapo minėtas solistas Elliotas Carltonas Hinesas drauge su nuostabiais mažaisiais „Mozarteum“ vaikų choro artistais, kurie lydėjo žiūrovus per šią kelionę mušdami „akmenukų muziką“ ir dalyvavo atliekant visus kūrinius.

Muzikinė kelionė po parką buvo ne tokia ir paprasta – užkopti į Akmens teatrą ant kalno išties nelengva, tai trunka apie pusvalandį, tiek pat – nusileisti ir ateiti prie „vandens scenos“, kur vyks opera „Kaulo senis“. Juk galėjo ir lyti, ir šalti – kaip buvo per repeticijas. Tačiau, laimei, per premjerinius spektaklius oras buvo nuostabus ir žiūrovai patyrė gamtos ir muzikos dermės džiaugsmą – Kutavičiaus muzika buvo atlikta kartu su paukščių čiulbesiu, vėjo dvelksmu ir medžių šlamėjimu, netoliese ataidinčia vandens fontanų muzika.

Tiesa, šią muzikinę kelionę prie Helbruno parko vartų pradėjome dar vienu Kutavičiaus kūriniu – „Andata e ritorno“ („Ten ir atgal“) smuikui solo (griežė Frankas Stadleris), kuris labai tiko spektaklio idėjai atskleisti: ten, į praeitį – lietuviškų papročių ir pasakų pasaulį, ir vėl atgal, į čia ir dabar... Spektaklis „Iš vandens ir akmens“ virto savita kelione laiku, pasak Kutavičiaus, per muzikinį laiką, kuris gali būti visai kitoks nei realusis.

Svarbus iššūkis mums su Mirga buvo visa tai „patiekti“ žiūrovams, nedaug pažįstantiems lietuvišką kultūrą ir muziką. Tad ieškojome universalių simbolių, minimalių, bet tikslių priemonių. Dailininkė Indrė Pačėsaitė sukūrė kostiumus su lietuviškais simboliais ir panaudojo lietuviškų karpinių stilistiką scenografijos detalėms „Kaulo senyje“. Oratorijos „Jeruzalės vartai“ idėja buvo sukurti teatralizuotą „šamanišką“ ritualą (iš pradžių galvojome apie šokėjų grupę, vėliau tą ritualą atliko choro artistai ir vaikai). Panaudojome įvairių kultūrų simbolius: „Rytų vartuose“ – japoniškus iš popieriaus išlankstytus paukščius, gerveles, kaip taikos ir santarvės simbolį; „Šiaurės vartų“ idėja buvo perteikti ir tautos tremties temą, iš tikrųjų artimą ne vien lietuvių praeičiai, bet daugeliui tautų – sukūrėme savitą „tremties procesiją“ bažnyčioje, tarp žiūrovų; „Pietų vartai“ – tarsi afrikietiško, pietų pasaulio Dievo pašlovinimas, kuriame panaudojome pietietišką šokį, ten Dievo buvimas išgyvenamas kūnu, tad skandavimo ritualas spektaklyje virto visų atlikėjų šamanišku šokiu aplink ugnį, o paskui solistą būgnininką rikiavosi ir per bažnyčią vingiavo vaikų procesija. Paskutinė dalis „Vakarų vartai“ – krikščioniškosios mišios – buvo santūriausia, su Mirga sutarėme, kad šioje dalyje tiesiog leisime žiūrovams išgirsti prasmingas muzikines dermes, pasitelkę vien vaikų su žvakelėmis („mažųjų angelų“) įvaizdį bei prieš didingą altorių sustingusio choro jėgą. „Jeruzalės vartuose“ išnaudojome ir skirtingas bažnyčios erdves – rytinę, vakarinę, šiaurinę ir pietinę pastato nišas, kuriose vyko ir muzikinis, ir teatralizuotas veiksmas.

Labai norėjau atskleisti ir Mirgos artistiškumą, jos puikų balsą, per kurį irgi sklinda jos unikalus talentas. Tad pradėti „Jeruzalės vartus“ pasiūliau jos nuostabiai atliekama lietuviška daina „Tai lėtai Dievužis jojo“, kurią ji dainavo kartu su vaikais. O operoje „Kaulo senis ant geležinio kalno“ Mirgą Kaulo senis nustūmė nuo dirigentės pulto ir jai teko bėgti aplink žiūrovus nuo Kaulo senio kerų, apsižergus raganos šluotą... Ji tai puikiai atliko – džiaugsmingai atsidavė šiam linksmam žaidimui, kurį stebėdami žiūrovai krykštavo iš netikėtumo ir nuostabos – ne kiekvienas dirigentas ryžtųsi tokiems sprendimams!

Galima sakyti, jog mūsų karta užaugo su Kutavičiaus muzika. Ji yra tarsi amžinoji duotybė. Įdomu, ar ilgainiui kito jūsų požiūris ir santykis su ja?

Be minėto mano vaikystės įspūdžio iš operos „Kaulo senis“, be galo didelę įtaką man buvo padaręs Kauno dramos teatre Jono Vaitkaus režisuotas Kutavičiaus ir Gedos muzikinis spektaklis „Strazdas žalias paukštis“ – jį žiūrėjau turbūt tiek sykių, kiek buvo rodytas, negalėdama atsiplėšti nuo to magiško, daugiaprasmio muzikinio-vaizdinio-teatrinio ritualo, turbūt formavusio ir manąją poetinę teatro kalbą, sceninę pasaulėjautą. Ir štai dabar, Zalcburge, tarsi įvyko antrasis susitikimas su Kutavičiaus muzika, jau visai kitoks. Vėl sužavėjo šios muzikos teatrališkumas, netikėtos dermės ir struktūros, keliančios daugybę asociacijų, emocijų, režisuojant leidžiančių muzikines temas pratęsti teatriniu veiksmu, ritualu – ir vėl sugrįžti į gryną muziką, kurioje tiek daug akimis neregimo „veiksmo“...

Man išryškėjo svarbus aspektas, apie kurį anksčiau nemąsčiau, teikiantis Kutavičiaus muzikai, man regis, universalią ir nei laikui, nei geografijai nepaklūstančią vertę – tai toji gilioji, muzikinė poteksčių dramaturgija, atspindinti žmogiškos būties bangavimo dėsnius: iš skausmo, raudos, nevilties – į šviesą, iš garsumo – į tylą, iš sumaišties, nerimo – į ramybę. Tarp šių būties bangų mes ir supamės, tai bendra visoms tautoms, visiems laikams. Apie tai su Mirga repetuodamos nekalbėjome, bet tos prasmės netikėtai išryškėjo. Kai austrų žurnalistai prieš pasirodymą klausė, kokia gi svarbiausia mūsų spektaklio idėja, lyg sutartinai abi pakartojome paskutines Gedos libreto eilutes: „...dėl šviesumo, dėl šviesumo / kad neliktų mūsų žemėj / jokio blogio nei piktumo“...

Kalbino ir parengė Laimutė Ligeikaitė