7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kalbant apie save

Nauji filmai – „Apsimetėliai“

Živilė Pipinytė
Nr. 22 (1216), 2017-06-02
Kinas
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“

Pagrindinis estų režisieriaus Vallo Toomlos filmo „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, Estija, Latvija, Lietuva, 2016) veikėjas yra namas. Jis stovi beveik pačiame pajūryje, yra idealiai pritaikytas prie gamtos ir peizažo, o šiuolaikiškas medžio ir stiklo derinys bei puikiai kiemo įrėmintas baseinas tik pabrėžia ypatingą prabangą. Namo viduje daiktų nedaug, jie atrodo lyg ką tik atvežti iš baldų salono, interjerai tobuli ir, regis, atspindi šeimininkų finansines galimybes bei estetinius prioritetus. Tai tobulas ir brangus skandinaviškas dizainas, kurio atgarsius kartais matome liaudiškose „Ikea“ parduotuvėse. Man regis, estų režisierius Vallo Toomla įsitikinęs, kad šis namas paryškins ir jo priklausomybę skandinavų kino tradicijai, juolab kad naujos švedų kino žvaigždės – šiųmetinių Kanų nugalėtojo Rubeno Östlundo ankstesnio filmo „Force Majeure“ – įtakos „Apsimetėliams“ paneigti būtų neįmanoma, nors šeimos santykių krizė, atsiskleidžianti jos nariams išvykus atostogauti, šių dienų kine rodoma vis dažniau. Be abejo, tai susiję su filmų personažų ir jų autorių požiūriu į gyvenimą, kai vienu svarbiausių prioritetų tampa laisvalaikis.

 

Pasimėgauti pajūriu į draugų namą atvyksta jauna pora Ana (Mirtel Pohla) ir Juhanas (Priit Voigemast). Juos iškart nustebina čia tvyranti prabanga ir tyla. Nuo pat filmo pradžios namas perteikia Anos ir Juhano santykius, nes režisierius poros situaciją apibūdina minimalistiškai: užuominų apie Anos abortą ir prarastą Juhano darbą jam visai pakanka. Daugiau pasakys namas – jo veidrodinės taisyklingos erdvės paryškins veikėjų racionalumą bei mirusius jausmus. Vėliau, kai Ana pakvies paplūdimyje sutiktus Triną (Mari Abel) ir Eriką (Meelis Rammeld) prisiglausti pas juos nuo audros, namas taps vaizdinga skirtingų požiūrių į gyvenimą ir patirčių susikirtimo vieta. Ir kuo labiau Ana įsijaus į šeimininkės vaidmenį, tuo akivaizdžiau namas taps fragmentiškų erdvių labirintu. Galiausiai jis pavirs spąstais, uždara ir grėsminga erdve. Tai pabrėžia ir operatorius Erikas Pollumaa, ir Vladimiro Golovnickio garso takelis, ir meistriškas Danieliaus Kokanauskio montažas. Formai priekaištų nekyla. Turiniui jų daug daugiau.

 

Žiūrėdama „Apsimetėlius“, prisiminiau Igno Miškinio „Artimas šviesas“ ir „Karalių pamainą“, kurių erdvės, gal net prieš filmo kūrėjų valią, perteikia tobulą ir veikėjų, ir idėjų tuštumą, ir ne vieną paskutiniais metais Europoje sukurtą debiutinį filmą, deklaruojantį ištikimybę art house estetikai ir problemoms. Artimų žmonių susvetimėjimas tokiuose filmuose siejamas su vartotojų visuomene ir sunkiai sprendžiamais tapatybės klausimais. Personažus apibūdina gyvenamos erdvės ir daiktai, drabužiai. Jų psichologinės problemos konstatuojamos, bet ne daugiau. Toomla nuo šių standartų nenutolsta. Jo filmo trisdešimtmečiai veikėjai suvokia, kad meilės nebeliko, bet šį faktą pripažįsta tik aplinkybių užspeisti į kampą. Žiūrovams tai tampa aišku daug anksčiau, bet režisierius nebando ieškoti motyvų ar paaiškinimų, nes tai sujauktų tobulą veidrodinį filmo paviršių. „Apsimetėlių“ veikėjai – karta, kuri susiformavo socialinės ir politinės transformacijos metais (šios kartos atstovas ir pats režisierius), todėl Anai taip svarbu pasipuikuoti prieš, jos akimis žiūrint, visiškus „lūzerius“ Triną ir Eriką. Ji stengiasi pabrėžti savo statusą ir vilkėdama svetimas sukneles, ir provokuodama svečius. Nepaisant žaidimo, kurio taisykles Ana, regis, improvizuoja, įžvelgti gilesnę socialinę ar politinę, juolab filosofinę refleksiją filme būtų sunku, nors režisierius į tai vis apeliuoja, versdamas Juhaną sapnuoti keistus sapnus. Užuot analizavęs išorinius ir vidinius šios kartos konfliktus (tokią mintį iš pradžių sufleruoja dviejų filmo porų pasirinkimas), jis pasitelkia būtinus trilerio elementus – augančią įtampą, sekso motyvus ir prievartą, kurie gali paaiškinti bet ką. Net visišką tuštumą.

 

Kita vertus, Toomla tiesiog konstatuoja savo veikėjų nesugebėjimą keistis, prisitaikymą, nenorą gyventi čia ir dabar. Todėl nestebina paskutinė keliskart pakartota Juhano frazė. Iš tikrųjų, nieko neįvyko. „Apsimetėliai“ – graži, tvarkinga, lengvai suprantama, aliuzijomis į sudėtingą kiną pagardinta imitacija.

„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“