7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Operos internetu (XX)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 42 (1363), 2020-12-04
Muzika
„Aida“. 1908 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Aida“. 1908 m. „Metropolitan opera“ nuotr.

Jau beveik 40 savaičių garsiausias pasaulio teatras savo turinį rodo internete. Daugybė operų iš skirtingų laikotarpių leidžia susipažinti su vienais geriausių pasaulio kūrėjų, solistų bei dirigentų, pamatyti, kaip atrodė skirtingo laikotarpio menas. Niujorko „Metropolitan opera“ repertuare visuomet buvo ir klasikinių pastatymų, ir modernių, koja kojon su laiku žengiančių veikalų – šiuolaikinių operų, klasikinių veikalų modernių interpretacijų. Joks kitas pasaulio teatras nėra taip plačiai pasiekiamas ir aptarinėjamas kaip Niujorko opera, tad nenuostabu, jog prabėgus beveik devyniems mėnesiams šis ciklas vis dar tęsiamas.

 

Naujienų lauke svarbiausioji žinia ta, kad gruodžio 31-ąją bus organizuojamas virtualus naujametinis koncertas, į kurį bilietus jau dabar galima įsigyti ir gauti prisijungimo nuorodą. Koncerte, kuris bus filmuojamas Augsburgo rūmuose Vokietijoje, pasirodys teatro žvaigždės: sopranai Angel Blue ir Pretty Yende bei tenorai Javieras Camarena ir Matthew Polenzani. Išgirsime ir duetus bei ansamblius. Koncerto programą sudarys Gaetano Donizetti, Giacomo Puccini operų arijos, žymiausių operečių fragmentai bei neapolietiškos dainos. Belieka tikėtis, kad tai bus puikus šventinis koncertas.

 

Kita džiugi žinia susijusi su žymiuoju sopranu Anna Netrebko. „Metropolitan opera“ daugybę metų rengia po vieną per sezoną kamerinį (akompanuojant tik fortepijonu) koncertą. Praėjusio amžiaus 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose fortepijono partijas juose atlikdavo pats Jamesas Levine’as, o šalia jo stodavo žymiausi to meto solistai. Kameriniai koncertai šiandien jau nieko nestebina. Per pastaruosius 50 metų „Metropolitan opera“ salėje tik išskirtiniai solistai surengė savo solo koncertus su orkestru. Paskutinis toks koncertas įvyko dar 1979 m., jame pasirodė legendinė Birgit Nilsson. Po kelių dešimtmečių garbė koncertuoti su vienu geriausių pasaulio orkestrų 2021-ųjų rudenį atiteks A. Netrebko, koncertui diriguos teatro muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas. A. Netrebko yra vienintelė solistė, pasirodžiusi daugiausia kartų teatro operų transliacijose kine, per pastaruosius 20 metų ji Niujorko scenoje sukūrė 22 skirtingus vaidmenis ir užsitarnavo publikos meilę bei pripažinimą.

 

Dar viena svarbi naujiena susijusi su teatro darbuotojais, kurie nuo balandžio negauna atlyginimo. Žurnalas „The New York Times“ paskelbė, kad teatro vadovybė pasiūlė pradėti mokėti po 1500 dolerių per savaitę daugeliui teatro darbuotojų mainais į naujas profsąjungos sutartis, apimančias ilgalaikius atlyginimų mažinimus, kai teatras pradės normalią veiklą. Teatro direktorius Peteris Gelbas vaizdo skambutyje su darbuotojais pranešė, kad rengiasi kompromisui ir darys viską, kad darbuotojai nebūtų atleidžiami. Jeigu darbuotojai sutiks ateityje gauti 30 proc. mažesnį atlyginimą, teatras ne tik pradės mokėti atlyginimus, bet ir žada kompensacijas už visą nemokų laikotarpį nuo pandemijos pradžios. Administracija mano, kad po pandemijos kelerius metus teatro pardavimai nebebus tokie, kokie buvo iki krizės. P. Gelbas remiasi neseniai atliktu tyrimu, kuriame skelbiama, kad turistai bei pajamos į Niujorko teatrą visu pajėgumu grįš tik 2025 metais. Kitas svarbus veiksnys – į teatrą eina vis vyresnė auditorija, o tai reiškia, kad ji nepilnai gali užpildyti 4000 vietų salę. Tiesioginiame skambutyje dalyvavo 500 teatro darbuotojų iš 1000. „Metropolitan opera“ profsąjunga mano, kad teatras savanaudiškai pasinaudojo pandemija, kad sumažintų atlyginimus, tad žiniasklaida spėja derybas būsiant itin sunkias ir primena 2013 m., kai teatras dėl nesutarimų vos neužsidarė. Dėl veiklos stabdymo operos teatras jau patyrė 150 mln. dolerių nuostolį, o prieš akis visi metai. Prognozuota, kad 2020–2021 metų sezone, kuris buvo atšauktas, teatras uždirbtų 88 mln. vien tik iš kasų pajamų. Tad belieka laukti, koks sprendimas po derybų bus priimtas.

 

Paskutinė naujiena. 1967 m. naujuose rūmuose Lincolno centre tarp 9 sezono premjerų buvo ir Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtoji fleita“. Šiam pastatymui dekoracijas sukūrė dailininkas Marcas Chagallas. Opera buvo rodoma iki 1991-ųjų, kai publika išvydo naują interpretaciją. Dalis dekoracijų buvo sunaikinta, tačiau pagrindinė spektaklio uždanga taip ir liko sandėliuose, mat joks muziejus visame pasaulyje neturėjo 30 metrų aukščio ir 16 metrų pločio sienos, ant kurios galėtų būti laikoma ši nuostabi uždanga. 2007-aisiais teatras meno kūrinį pardavė privačiam kolekcionieriui, o šis parduoda dabar, ir tikisi gauti apie 500 000 dolerių.

 

Trisdešimt šeštoji savaitė (lapkričio 16–22) buvo skirta naujajam teatro muzikos vadovui, pakeitusiam 45-erius metus šias pareigas ėjusį J. Levine’ą, Y. Nézet-Séguinui (plačiau apie dirigentą buvo publikuota 7md: https://www.7md.lt/muzika/2020-03-13/Muzikos-vadovo-darbas-niekada-nesibaigia). Matėme septynias operas nuo dirigento debiuto 2010-aisiais iki naujausios premjeros šįmet. Tai nedidelė dalis spektaklių, tačiau teatro manymu šios operos atrinktos kaip labiausiai atskleidžiančios dirigento subtilumą. Išvydome „Don Karlą“ (2010 m., su solistais Marina Poplavskaya, Roberto Alagna, Simonu Keenlyside’u ir Ferruccio Furlanetto), „Faustą“ (2011 m., su solistais M. Poplavskaya, Jonu Kaufmannu ir René Pape), „Undinę“ (2014 m., kurioje pasirodė Renée Fleming, Emily Magee, Dolora Zajick, Piotras Beczała ir Johnas Relyea), „Traviatą“ (2018 m., su solistais Diana Damrau, Juanu Diego Flórezu ir Quinnu Kelsey), „Karmeličių dialogus“ (2019 m., su žymiosiomis Isabele Leonard, Adrianne Pieczonka ir Karita Mattila), „Turandot“ (2019 m., kurioje žibėjo Christine Goerke, Eleonora Buratto, Yusifas Eyvazovas ir Jamesas Morrisas, beje, šį pastatymą su šia sudėtimi teko stebėti gyvai viešint Niujorke) ir „Voceką“ (2020 m., kuriame dainavo Elza van den Heever, Tamara Mumford, Christopheris Ventris, Gerhardas Siegelis, Andrew Staples, Peteris Mattei’us ir Christianas Van Hornas).

 

Iš šių operų labiausiai norisi atkreipti dėmesį į retą, bet ne ką mažiau įspūdingą, deja, Lietuvoje nepažįstamą, čekų muziką. Išgirdus Čekijos vardą, muzikos mylėtojams iškart iškyla dvi pavardės – tai Bedřichas Smetana ir jo garsioji „Parduotoji nuotaka“ bei Antonínas Dvořákas, žinomiausias dėl operos „Undinė“ ir simfonijos „Iš naujojo pasaulio“. XIX a. Europoje iškilo vadinamosios nacionalinės mokyklos, o skirtingų šalių kūrėjai savo kūriniuose stengėsi atskleisti savo tautų dvasią ir specifiką. Žinoma, dauguma nacionalinių operų (net ir šiandien pamirštų) tuo laiku buvo dažnai statomos Europoje, tačiau už Atlanto galiojo kitokios taisyklės. „Metropolitan opera“ visuomet atsižvelgdavo į tai, kas nauja, įdomu bei populiaru. Tad čekų muzikai buvo lemta skambėti ir Niujorke. Dvořákas 1892–1895 m. gyveno Niujorke. Tuometis „Metropolitan opera“ dirigentas Antonas Seidlas diriguodavo ne tik operas, bet ir simfoninės muzikos koncertus. Į programą dažnai būdavo įtraukiama Dvořáko muzika, tad dirigentas su kūrėju buvo nemenkai susipažinęs. O pirmasis čekiškas veikalas Niujorke buvo Smetanos „Parduotoji nuotaka“, kurios premjera įvyko 1909 metais. Spektakliui dirigavo ne kas kitas, o Gustavas Mahleris. Opera buvo atliekama vokiečių kalba (tuo metu Niujorke beveik visi spektakliai buvo dainuojami vokiškai), o 1936-aisiais, po gastrolių JAV, spektaklis buvo išverstas į anglų kalbą. Taip opera dainuojama iki šiol (paskutinį kartą „Parduotoji nuotaka“ buvo vaidinama 1996 m.). Šalia „Parduotosios nuotakos“ ir „Undinės“ kiek vėliau prisidėjo ir rimti, sudėtingi, psichologiniai kompozitoriaus Leošo Janáčeko veikalai – operos „Podukra“ ir „Katia Kabanova“. Pastaroji pirmą kartą nuo 2005-ųjų į sceną turėjo sugrįžti šiemet.

 

Trisdešimt septintąją savaitę (lapkričio 23–29 d.) gerėjomės operomis „Trubadūras“ (2011 m., su Sondra Radvanovsky, D. Zajick, Marcelo Álvarezu ir Dmitrijumi Chvorostovskiu bei dirigentu Marco Armiliato), „Marni“ (2018 m., su Isabel Leonard, Iestynu Daviesu ir Christopheriu Maltmanu bei dirigentu Roberto Spano), „Hamletas“ (2010 m., su Marlis Petersen, Jennifer Larmore, S. Keenlyside’u ir J. Morrisu bei dirigentu Louisu Langrée), „Elektra“ (2016 m., su Nina Stemme, Adrianne Pieczonka, Waltraud Meier ir Ericu Owensu bei dirigentu Esa-Pekka Salonenu), „Liučija di Lamermur“ (2011 m., su Natalie Dessay, Josephu Calleja, Ludovicu Tézier ir Kwangchulu Younu bei dirigentu Patricku Summersu), „Valkirija“ (2019 m., su Christine Goerke, Eva-Maria Westbroek, Jamie Barton, Stuartu Skeltonu, Greeru Grimsley ir Güntheriu Groissböcku bei dirigentu Philippe’u Jordanu) ir „Simonas Bokanegra“ (1995 m., su žymiaisiais Kiri Te Kanawa, Plácido Domingo, Vladimiru Chernovu ir Robertu Lloydu bei maestro J. Levine’u).

 

Iš šių spektaklių norisi paminėti Richardo Strausso „Elektrą“, kurią pažiūrėjęs antrą kartą supratau, kad žiūrėčiau dar ir dar, o Strausso muzika yra nepakartojama ir pritrenkiamai geniali. Galėtų dažniau skambėti ir Lietuvoje.

 

Kitas minėtinas veikalas – Richardo Wagnerio „Valkirija“. Opera priklauso keturių veikalų ciklui „Nybelungų žiedas“. Tris dešimtmečius scenoje išsilaikiusį klasikinį pastatymą 2010–2011 ir 2011–2012 m. sezonuose pakeitė nauja, moderni ir kontroversiška interpretacija, kuri teatrui atsiėjo 19 mln. dolerių. 2018–2019 m. sezone, po šešerių metų pertraukos, visas ciklas vėl sugrįžo į sceną, tačiau per premjerą lydėjusios nesėkmės per pusę dešimtmečio taip ir neišsisprendė. Dar 2017-ųjų pavasarį teatras ėmė rengtis šiam operos sugrįžimui.

 

Kanadiečio režisieriaus Roberto Lepage’o pastatymo pagrindą sudaro vadinamoji „mašina“ – tai 4 tonas sverianti konstrukcija, ant kurios sumontuotos 24 aliuminio lentos, pakabintos ant dviejų scenos šonuose esančių plieninių bokštų. Lentos gali pakilti, suktis, leistis ar tiesiog pasiduoti gravitacijai, kai tam tikrose scenos yra atleidžiamos ir krinta žemyn. Sunki hidraulinė sistema pakelia ir nuleidžia centrinę ašį (vadinamą šerdį), prie kurios prijungtos visos lentos, o pneumatiniai stabdžiai atskirai įjungia arba išjungia kiekvieną lentą atskirai. Šalia technikos veikia ir žmogaus rankos, kurios su virvėmis kartkartėmis prisideda prie mašinerijos judėjimo. Ant visos šios konstrukcijos taip pat yra rodomi vaizdai, kurie kuriami pažangiomis projekcijomis. Šviesos efektai suteikia spalvų, atskleidžia tam tikras tekstūros detales ir padeda įgyvendinti visus beprotiškus kompozitoriaus sumanymus – nuo urvo iki liepsnojančio miško ar Valkirijų kalno viršūnės. Vaizdai interaktyviai reaguoja į solistų judėjimą scenoje ir muziką.

 

Trisdešimt aštuntąją savaitę (lapkričio 30 – gruodžio 6 d.) teatras suteikė galimybę pamatyti veikalus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko vėlgi žvaigždės. Tai „Eugenijus Oneginas“ (2007 m., su R. Fleming, R. Vargas ir D. Chvorostovskiu bei dirigentu Valerijumi Gergijevu), „Aida“ (1985 m., su nepamirštamais Leontyne Price, Fiorenza Cossotto, Jamesu McCrackenu ir Simonu Estesu bei J. Levine’u), „Parsifalis“ (2013 m., su K. Dalayman, J. Kaufmannu, P. Mattei’um, Eugenijumi Nikitinu ir R. Pape bei dirigentu Daniele Gatti), „Makbetas“ (2014 m., su A. Netrebko, J. Calleja, Željko Lučićiumi ir R. Pape bei dirigentu F. Luisi), „Karmen“ (2010 m., su Barbara Frittoli, Elīna Garanča, R. Alagna ir Teddy Tahu Rhodesu, operai dirigavo Y. Nézet-Séguinas, tai buvo jo debiutas teatre), „Ariadnė Nakse“ (1988 m., su J. Norman, Kathleen Battle, Tatiana Troyanos ir Jamesu Kingu bei dirigentu J. Levine’u) ir „Toska“ (1978 m., su Shirley Verrett, Luciano Pavarotti ir Cornellu MacNeilu bei žymiuoju dirigentu Jamesu Conlonu).

 

Puccini „Toska“ yra viena populiariausių operų pasaulyje. Niujorko scenoje legendinį vaidmenį joje atliko bene žymiausi pasaulio sopranai: Milka Ternina, Geraldine Farrar, Birgit Nilsson, Shirley Verrett, Hildegard Behrens, Karita Mattila, Sonya Yoncheva. Nuo premjeros 1901 m. ši opera Niujorke vaidinta jau daugiau nei 1000 kartų ir turėjo 5 naujus pastatymus.

 

Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ taip pat susilaukė milžiniškos sėkmės, tačiau iki pat 1977-ųjų Niujorke buvo dainuojama anglų kalba. Teatro muzikos vadovas J. Levine’as statydamas naują pastatymą nutarė, kad operą reikia atlikti originalo kalba, kas buvo didelis iššūkis pagrindiniams solistams.

 

Niujorko scenoje statytos beveik visos Giuseppe’s Verdi operos, nors daugelis po premjeros į sceną grįždavo vos kelis kartus arba išvis nebebuvo kartojamos („Lombardai pirmajame kryžiaus žygyje“, „Sicilijos mišparai“, „Stifelijus“). Tačiau pagrindinės kūrėjo operos iki šiol yra vienos populiariausių. Teatro operų dešimtuke matome tris italų genijaus operas: „Aida“ – 1175 spektakliai, „Traviata“ – 1038 spektakliai bei „Rigoletas“ – 898 spektakliai.

 

Artimiausią mėnesį teatras vėl skaido į kategorijas. Gruodžio 7–13 d. skirtos anglakalbiams veikalams. Tai „Audra“ (2012), „Atominis daktaras“ (2008), „Peteris Graimsas“ (2008), „Angelas naikintojas“ (2017), „Porgis ir Besė“ (2020), „Mahagoni miesto kilimas ir nuopuolis“ (1979), „Versalio šmėklos“ (1992). Gruodžio 14–20 d. savaitė bus skirta epinėms operoms. Gerėsimės „Samsonu ir Dalila“ (2018), „Lohengrinu“ (1986), „Trojėnais“ (2013), „Frančeska da Rimini“ (1984), „Borisu Godunovu“ (2010), „Nabuku“ (2017), „Dievų žūtimi“ (2012). Kalėdinė savaitė skirta pramogoms, kurias kurs „Užburtoji fleita“ (sutrumpinta versija, vaidinama anglų kalba, 2006), Massenet „Pelenė“ (2018), „Sevilijos kirpėjas“ (2014), „Bohema“ (1982), „Jonukas ir Gretutė“ (2008), „Linksmoji našlė“ (2015), „Falstafas“ (2013). Senuosius metus palydėsime ir Naujuosius sutiksime vien tik su Luciano Pavarotti: bus rodomos operos „Bohema“ (1977), „Toska“ (1978), „Rigoletas“ (1981), „Ernanis“ (1983), „Trubadūras“ (1988), „Kaukių balius“ (1991) ir „Meilės eliksyras“ (1991).

 

B. d.

„Aida“. 1908 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Aida“. 1908 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Baritonas V. Maurel su G. Verdi. 1895 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Baritonas V. Maurel su G. Verdi. 1895 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Marco Chagallo scenografija operai „Užburtoji fleita“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Marco Chagallo scenografija operai „Užburtoji fleita“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Marco Chagallo sukurta uždanga 1966 m. „Užburtosios fleitos“ pastatymui. „Metropolitan opera“ nuotr.
Marco Chagallo sukurta uždanga 1966 m. „Užburtosios fleitos“ pastatymui. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Nybelungų žiedo“ technikos bandymai. 2017 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Nybelungų žiedo“ technikos bandymai. 2017 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Parduotoji nuotaka“. 1909 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Parduotoji nuotaka“. 1909 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Toska“. 1917 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Toska“. 1917 m. „Metropolitan opera“ nuotr.