7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įsimintiniausi 2020 m. muzikos įvykiai

Nr. 44 (1365), 2020-12-18
Muzika
Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.

Kokie renginiai, kūriniai, leidiniai, asmenybės, veikla ir pan. buvo itin reikšmingi šių metų Lietuvos muzikiniam gyvenimui, nepaisant pandemijos, įnešė svarbių naujų idėjų ar formų arba prasmingiausiai atliepė istorinės-kultūrinės atminties aspektą?

 

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: Skaičius 2020 pasauliui buvo lemtingas. Didžiausia sėkme galima vadinti sugebėjimą pandemijos periodu išgyventi ir neprarasti vilties. Praradimus simbolizuoja skausmingiausia – Petro Bingelio – netektis. Lietuva neteko tikro Lietuvos ir chorinio meno patrioto. Simbolinių netekčių būta daugiau: Beethoveno jubiliejiniai metai, Nacionalinės filharmonijos 80-metis ir Lietuvos operos 100-metis liko beveik paraštėse. Ne tik dėl uždarytų salių, bet ir dėl neaiškaus neveiklumo. Nesukurta net tai, ką galima atlikti uždaroje erdvėje. Negelbėjo ir visuomeninė televizija, kuriai valstybės kultūros misija tampa svetima. Jokių akcentų, nebent galima prisiminti „virtuvinį“ E. Mildažytės pokalbį apie filharmoniją.

 

Tačiau ir sudėtingomis sąlygomis menininkai bei juos globojančios organizacijos dirbo. Operos ir baleto teatras tesėjo pažadą Naujųjų išvakarėms pastatyti Verdi „Traviatą“. Reikšmingas Donizetti „Ana Bolena“ pastatymas, nes išgirdome bel canto stilistikos operą gyvai ir nuolat dainuojančius aukštos klasės dainininkus. Tačiau nacionalinei operai ji netapo reikšminga – mūsų dainininkų specifikos veikalas neatliepia.

 

Daugybė Nacionalinės filharmonijos koncertų perkelti į kitus metus. Didingu paminklu įvairioms netektims liko Mahlerio „Daina apie žemę“, atlikta Nacionalinio simfoninio orkestro, Justinos Gringytės, Kristiano Benedikto ir Modesto Pitrėno. Dėmesio verti, propaguotini du edukaciniai projektai: Nacionalinio operos ir baleto teatro „Opera ant ratų“ su žaisminga Pergolesi miniatiūra, ir Nacionalinės filharmonijos skaitmeninis edukacinis ciklas bei veikianti Skaitmeninė salė. Negalima nepastebėti sudėtingomis sąlygomis gyvenančio Klaipėdos muzikinio teatro atgimimo reiškinių. Ir tai būtų ne tik ypatingas Wagnerio „Skrajojančio olando“ pastatymas.

 

Kristupas Antanaitis: 2020-ieji buvo kaip niekad sunkūs metai, ypač kultūrai. Į mūsų gyvenimą įsisukusi pandemija uždarė teatrus bei koncertų sales. Vasarą šiek tiek atsigavę, rudenį vėl panirome į tamsą. Tačiau apskritai per laisvesnius mėnesius menininkai nuveikė nemažai darbų. Vienas įsimintiniausių šių metų koncertų – Gintaro Rinkevičiaus 60-mečio jubiliejus, kuriame su Lietuvos valstybiniu simfoniniu ir Liepojos simfoniniu orkestrais bei solistais Corby Welchu, Lauryna Bendžiūnaite, Ieva Prudnikovaite, Tadu Girininku, Edgaru Davidovičiumi, skaitovu Vladu Bagdonu ir net trimis chorais (LNOBT, Kauno valstybiniu ir „Vilniaus“) buvo atliktas nepakartojamas Schönbergo opusas „Gurės dainos“. Taip pat šis orkestras tęsė Brucknerio bei Šostakovičiaus simfonijų ciklus.

 

Kalbant apie Nacionalinę filharmoniją labiausiai įsiminė Juozo Domarko ir jo mokinių koncertas, kuriame retrospektyviai apžvelgtos skirtingos kartos, kompozitorių bei dirigavimo mokyklos. Na, o LNOBT pakvietė net į tris premjeras, iš kurių didžiausią įspūdį paliko pirmą kartą Lietuvoje pastatytas Prokofjevo „Lošėjas“ su Asmik Grigorian, taip pat Donizetti „Ana Bolena“ (dėl pandemijos atlikta su mažesniu orkestru). Liepos 6-ąją Valdovų rūmų kieme teatro pajėgomis buvo atliktas Ponchielli „Lietuvių“ koncertinis variantas. O baleto mėgėjus kviečiu prisiminti naują Adamo baleto „Žizel“ pastatymą. Klaipėdos muzikinis teatras nenusileido sostinei ir rugpjūtį miesto gimtadienį sutiko su nepakartojamu Wagnerio „Skrajojančiu olandu“,  kuris teatrui ir visai Lietuvos muzikinei kultūrai įpūtė naujų vėjų. Šie įdomūs ir sunkūs metai menininkų atsidavimo ir noro kurti tikrai nenuslopino.

 

Beata Baublinskienė: Kas įsiminė 2020-aisiais – sudėtingas klausimas, nes labiausiai įsiminė ribojimai. Bet buvo ir šviesių akimirkų, nors ne vien Lietuvoje. Iki kovido, žiemą, pavyko Varšuvos didžiajame teatre pamatyti pagrindines Moniuszko operas: „Baisusis dvaras“ ir „Halkos“ premjerą (kaip Moniuszko metų tąsa). Puikūs pastatymai, aukšto lygio atlikimas, net ir šiandien paaiškinantys, ko Moniuszko kadaise taip veržėsi iš Vilniaus į Varšuvą... Lietuvoje ryškiausias operos lauko pasiekimas turbūt būtų Wagnerio „Skrajojančio olando“ pastatymas Klaipėdos elinge. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įrodė, kad ir ne sostinėje įmanomi europinio lygio projektai. Iš Vilniuje matytų renginių paminėčiau ikipandeminį Prokofjevo „Lošėją“ LNOBT kaip vertą dėmesio XX a. klasikos pastatymą. Ruduo pradžiugino beveik visiškai realizuotu „Gaidos“ festivaliu ir išties pelnytu Siemenso muzikos fondo prizu ansambliui „Synaesthesis“, Baltijos muzikologų konferencija, o maloniausias prisiminimas – choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir dirigento Michało Sławeckio Žolinės koncertas su grigališkomis giesmėmis iš XIV–XVI a. Vilniaus rankraščio.  

 

Edmundas Gedgaudas: Kai lapkričio 3 d. griūdamas sutraiškiau šlaunikaulį, mane operavo puikus chirurgas Giedrius Petryla. Reabilitavausi Valakupių šios paskirties centre, sutelkusiame būrį nelengvą darbą išmanančių, stebėtinai kantrių ir jautrių žmonių. Ilgais rudens vakarais mintys nuklysdavo į filharmoniją, gaivindamos tai vieną, tai kitą koncertą. Įnikau įjunginėti LRT „Klasikos“ programą, bet lioviausi po fantastiškai nuskambėjusio kvinteto iš „Karmen“ II veiksmo – nė žodelio apie atlikėjus, dirigentą ar teatrą... Čia tau ne „Radio Swiss Classic“. Namie manęs jau laukė pianisto Daumanto Kirilausko įgrota Weberno, Schönbergo ir Bergo muzika. Besiklausydamas šių akimirksniu savastimi tampančių interpretacijų pagalvojau, kad šiemet būtent joms teiksiu „7md“ pageidaujamą pirmenybę.

 

Jūratė Katinaitė: Sulaukę 2020-ųjų džiaugėmės įžengę į nacionalinio operos teatro 100-mečio metus, jubiliejinės „Traviatos“ džiaugsmingą laukimą, tačiau pandemija atėmė viltį gruodžio 31-ąją švęsti teatre. Šiemet išmokome išgyventi meninius patyrimus žvelgdami ne į sceną, o į kompiuterių ekranus. Dar niekad neteko žiūrėti tiek įvairiausių spektaklių įrašų. Užsidaro teatrai – atsiveria archyvai, taip galėtume pavadinti šį neįprastą laiką. Jis mus sustabdė ir privertė pasižiūrėti, ko gero būta, kam neberasdavome laiko.

 

Argi ne stebuklas, kad palyginus dar jauna vokalinio meno tradicija Lietuvoje davė tokius sultingus vaisius? Šiemet 100-metį šventė ir prestižinis Zalcburgo festivalis, kurio pagrindiniam akcentui – Strausso „Elektros“ pastatymui – buvo pakviestos net dvi lietuvaitės Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Tai Lietuvos vokalo meno tradicijos ir asmeninis jų mokytojos Irenos Milkevičiūtės įvertinimas. Beveik mistinis sutapimas, kad tą pačią dieną Klaipėdos elinge įvyko įspūdingas uostamiesčio muzikinio teatro Wagnerio „Skrajojančio olando“ pastatymas su dar viena Milkevičiūtės mokine Sandra Janušaite, Vladimiro Prudnikovo išugdytais Almu Švilpa ir Tadu Girininku. Asmeniškai turėjau laimės prieš pat pirmąjį karantiną vasario pabaigoje gyvai pamatyti Edgaro Montvido debiutą Vienoje, „Theater an der Wien“, kur jis atliko pagrindinį vaidmenį Josto operoje „Egmontas“.

 

LRT kviečia žiemoti prie ekranų ir žiūrėti spektaklius su žymiaisiais lietuvių solistais Vakarų didžiosiose scenose. Taip ir atšvęsime šimtmetį! 

 

Algirdas Klova: Savaime suprantama, metai nebuvo itin gausūs įvykių, tačiau, net ir esant labai nepalankiai situacijai, šis tas įvyko. Metų pradžioje svarbiu įvykiu tapo Lenkijos dainininkės Violos Brzezinskos koncertas Paliesiaus dvare. Maloniai nuteikė jos balsas ir kūriniai Meilės dienos proga. Muzikos salė Vilniaus knygų mugėje atnešė, kaip visuomet, daugybę minčių ir naujų leidinių. Po to prasidėjo karantinas ir visa muzika sustojo. Gegužės pradžioje Dalia Kuznecovaitė su Vilniaus kvartetu surengė mikrokoncertą Nacionalinės filharmonijos balkone. Tai buvo svarbus įvykis gyvos muzikos ištroškusiems klausytojams, išgyvenusiems pirmąją karantino bangą. Vėliau panašią akciją iš balkono pakartojo Sergejus Krylovas, labai pamalonindamas savo gerbėjus Lietuvoje.

 

Šiemet, kaip žinome, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ oficialiai neįvyko, tačiau keli neoficialūs ir beveik neskelbti renginiai nuskambėjo gyvai ir internetu. Neįvykusį festivalį koncertu pagerbė Arūno Lunio suburti penkių geriausių Vilniaus instrumentinių grupių „Duja“, „Vydraga“ „Ratilai“, „Griežikai“ ir „Nalšia“ muzikantai. Kitame festivaliui skirtame koncerte dalyvavo gerai pažįstami folkloro atlikėjai Veronika Povilionienė, Rytis Ambrazevičius, Janina Bukantaitė, Eglė Burkšaitytė, Veronika Pilipavičienė, Loreta Sungailienė, Audronė Vakarinienė su savo atžalomis Austėja bei Martynu, Darius Mockevičius su sūnumi Martynu, dukra Neringa, debiutavo Eglė Česnakavičiūtė su Roku Kašėta ir daugelis kitų.

 

Šiemet piktasis virusas į renginius įnešė daugybę korektūrų. Tačiau „Visagino Country“ įvyko ir jame dalyvavo ne tik Lietuvos muzikantai, bet ir pas mus gyvenantys užsieniečiai, net ir svečiai. Įvyko ir tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“, kuriame taip pat grojo Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai – japonė, kinė, italas ir didžiulė lietuvių kompanija.

 

Išskirtini festivaliai „Vilnius Jazz 2020“ (jo vadovo Antano Gusčio, manau, puikiai pavadintas „Homemade“) ir su tam tikrais apribojimais, bet įvykusi „Gaida“. Labai gaila, kad neatvyko puikus pianistas ir kompozitorius Nikas Bärtschas, kurio koncerto labai laukiau.

 

Ypatingas asmeniškas įvykis – mano solinės vinilo ir kompaktinės plokštelių „Versmės tėkmė“ išleidimas. Savo kompozicijas albume groju smuiku, autentiškomis kanklėmis, lumzdeliais, regeliais, liežuvėliniu ožragiu, molinukais, šiaudo birbynėmis, skudučiais, perkusiniais instrumentais ir kartais padainuoju. Liepos mėnesį turėjau ypatingą progą šią programą pristatyti Paliesiaus dvare. Rudenį, deja, visi renginiai vėl ėmė strigti...

 

Laimutė Ligeikaitė: Nepaisant sunkių metų ir vėl galima konstatuoti, kad muzikai niekados nepasiduoda. Kas tai įrodo? Naujų kūrinių premjeros, įrašų leidiniai, knygos, sėkmingas koncertų persikėlimas į elektroninę erdvę, netgi apdovanojimai. Paminėsiu bent keletą ryškiausių pavyzdžių, pabrėždama, kad nepaminėti – ne mažiau svarbūs.

 

80-metį švenčianti Nacionalinė filharmonija metus pradėjo įspūdingu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Luko Geniušo koncertu, tarp pirmos ir antros pandemijos bangos sugebėjo organizuoti kompaktišką Vilniaus festivalį, kurio finalas su Mahlerio „Daina apie žemę“ pranoko visus lūkesčius, o viltingo rudens sezono pradžioje pristatė koncertinį Ponchielli operos „Lietuviai“ variantą. LNSO, dirigentas Modestas Pitrėnas ir solistai padarė unikalius ir vienintelius pasaulyje „Lietuvių“ įrašus originalo kalba, be kupiūrų. Taip pat orkestras išleido Čiurlionio simfoninius kūrinius („Ondine“) – pagaliau atgyja mūsų genijaus sklaida pasaulyje. Beje, LNSO pirmą kartą buvo minimas tarp itin svarbių Vokietijos klasikinės muzikos „Opus Klassik“ apdovanojimų nominantų.

 

Kalbant apie apdovanojimus – Mūzos Rubackytės kompaktinė plokštelė „De la valse à l’abîme“ („Lyrinx“, Prancūzija) pelnė aukščiausią įvertinimą prestižiniame 41-ajame tarptautiniame konkurse „Grand Prix du Disque“; šiuolaikinės muzikos entuziastai „Synaesthesis“ įvertinti pirmą kartą pasaulyje teikiamu Ernsto von Siemenso muzikos fondo ansamblių prizu, o Lietuvos nacionalinė premija, kaip reta, skirta muzikologei – Rūtai Stanevičiūtei.

 

60-metį švenčiantis Lietuvos kamerinis orkestras ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bene intensyviausiai plėtojo koncertinę veiklą, sugrojo bene daugiausia naujų kūrinių (Žibuoklės Martinaitytės, esto Peeterio Vähi, japonės Shion Saharos, Vytauto Germanavičiaus, Martyno Bialobžeskio, Ritos Mačiliūnaitės), prasmingomis programomis džiugino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

 

Iš naujų įrašų leidinių gausos išskirčiau metų pradžioje pristatytą autorinį Ramintos Šerkšnytės muzikos albumą, išleistą prestižinėje „Deutsche Grammophon“ (diriguoja Mirga Gražinytė-Tyla ir Giedrė Šlekytė), Broniaus Kutavičiaus oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos“ ir „Iš jotvingių akmens“ rinkinį (grafinių partitūrų leidinius bei vinilinę plokštelę su naujai padarytais kamerinio choro „Aidija“ įrašais, LMIC), o metų pabaigoje – Daumanto Kirilausko CD ir vinilą su Weberno, Schönbergo ir Bergo kūriniais.

 

Naujų knygų orbitoje – svarbus Kamilės Rupeikaitės darbas „Dialogai. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas“. Leidinys kol kas pristatytas virtualiai – Šenderovo 75-mečio minėjimui skirtame koncerte filharmonijos Skaitmeninėje salėje (www.nationalphilharmonic.tv). Pastaroji natūraliai ir labai sėkmingai tapo karantininio gyvenimo savastimi ir pradėjo gražią tradiciją – kiekvieną šeštadienį kviečia į koncertą, beveik „gyvą“ – toks kokybiškas garsas ir vaizdas. Sėkmingai pradėtos ir dėmesio vertos Klaipėdos koncertų salės transliacijos.

 

Vis dėlto metai buvo pažymėti ir skaudžiomis netektimis...

 

Loreta Narvilaitė: Turbūt visi 2020-uosius prisiminsime kaip ypatingo iššūkio metus. Skubiai reikėjo prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, ieškoti naujų renginių formų. Dėl pavasarinio karantino teko atšaukti nemažai Klaipėdos koncertų salės renginių, o festivalį „Klaipėdos muzikos pavasaris“ perkelti į liepą. Tačiau birželį įvykęs Klaipėdos kariliono festivalis netgi pranoko lūkesčius – publikos susirinko labai daug, kaip niekada anksčiau. Matyt, karantino namuose įkalinti žmonės buvo išsiilgę gyvo bendravimo su muzika, juolab kad kariliono festivalyje jie gali jaustis saugiai, nes koncertai vyksta atvirame ore. Būtent dėl šios aplinkybės buvo praplėsta Vasaros koncertų ciklo, rengiamo parko estradoje prie Klaipėdos koncertų salės, programa. Manau, kad šiemet daugiausia laimėjo tie renginiai, kurie vyko atvirose arba netikėtose erdvėse. Iš tokių paminėčiau ambicingą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektą – Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą Klaipėdos elinge. Scenografija, meniniai ir techniniai spektaklio sprendimai paliko stiprų įspūdį.

 

Rugsėjį Klaipėdos koncertų salė naują sezoną pradėjo šiuolaikinės Llorcos operos-monodramos „Tuščios valandos“ premjera, jos rengimas taip pat buvo meninis ir organizacinis iššūkis. Pastatymas buvo sėkmingas ir sulaukė gerų atsiliepimų. Tačiau viruso grėsmė vis augo, o su ja mažėjo klausytojų salėje. Teko prisitaikyti prie realybės ir ieškoti sprendimų, kaip atsakingai vykdyti veiklą ir perkelti koncertus į virtualią erdvę. Nuo lapkričio pradžios koncertai Klaipėdos koncertų salėje vyksta be klausytojų, jie gyvai ir nemokamai transliuojami internetu. Kol kas yra tokia galimybė skleisti savo menines idėjas ir perduoti kūrybinę energiją. Kaip bus toliau – parodys ateitis...

 

Lina Navickaitė-Martinelli: Kad ir šventiniu, bet tamsoko nerimo kupinu laikotarpiu sunku būtų nepradėti šių metų apžvalgos nuo pernelyg ankstyvų muzikos pasaulio netekčių – ir Vidmanto Bartulio, ir Fausto Latėno, ir, visai ką tik, Petro Bingelio... Tarsi koks nelemtas tonas taip netikėtai Vidmanto buvo užduotas 2020-ųjų sausį.

 

Naujų (muzikinės) būties formų šiemet teko ieškotis mums visiems. Paradoksalu, tačiau pasaulis 2020-aisiais ir bene labiausiai per pastarąjį šimtmetį nutolo nuo mūsų, ir kartu dar labiau susitraukė į „globalų kaimą“. Kada panorėję savo namuose galime peržiūrėti tiek istorinius Niujorko „Metropolitan opera“ (duokdie, šios institucijos griūtis netaps katastrofišku šių ar kitų metų įspūdžiu) pastatymus, tiek ir gyvas ryškiausių pasaulio salių koncertų transliacijas. Tad ir Zalcburgo festivalyje Krzysztofo Warlikowskio režisuotos Strausso „Elektros“ premjerą su mūsų puikiosiomis Aušrine Stundyte ir Asmik Grigorian galėjome stebėti internetu, tarsi tuo pat metu festivalio atidaryme klausytumėm štrausišką įtampą keliančio cikadų čirpimo.

 

Vietinėje terpėje šiuo atžvilgiu negaliu nepaminėti Nacionalinės filharmonijos Skaitmeninės salės, kuruojamos garso režisierių Aleksandros ir Viliaus Kerų. Nors tai – nenaujas reiškinys, ypač šiemet galime deramai įvertinti puikiausią jų darbo kokybę, leidžiančią mums ne tik „gyvai“ stebėti, bet ir iš tiesų gurmaniškai mėgautis LNF scenoje vykstančiais koncertais. Nepaprastai stipriu virtualiu įspūdžiu man tapo „pandeminis“ Andriaus Žlabio spalio pabaigos rečitalis – absoliučiai kosminis Bacho šešių Angliškų siuitų atlikimas.

 

Bet juk ir metai, ir apžvalga turėtų baigtis šviesiai? Toks šviesulys – muzikologei Rūtai Stanevičiūtei skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Ne tik dėl to, kad Rūta – vienas iš mūsų kultūrinio užutėkio spiritus movens, bet ir dėl to, kad apskritai nedažnas tokio rango dėmesys muzikologams, įprastai premijų nesitikintiems ir muzikos rūmo kertėmis iš užkulisių besirūpinantiems.

 

Rita Nomicaitė: Pradėčiau nuo nerutininių leidinių. Ką tik pasirodė etapinė čiurlionistikos knyga – Kultūros tyrimų instituto išleista mokslo straipsnių rinktinė „Čiurlionis ir pasaulis“. 655 puslapių foliante publikuojamos keleto šalių mokslininkų parengtos filosofinės, muzikologinės, menotyrinės įžvalgos. Knygą sudarė menotyrininkė dr. Salomėja Jastrumskytė, recenzavo muzikologai prof. dr. Jonas Bruveris ir doc. dr. Judita Žukienė. Kito žanro ryškus leidinys – Naujosios Vienos mokyklos kompozitorių Weberno, Schönbergo, Bergo kūrinių įrašas, pateikiamas net dviem – vinilinės ir kompaktinės plokštelių – formatais; kūrinius skambina Daumantas Kirilauskas, jis taip pat yra šių leidinių sumanytojas ir prodiuseris.

 

Džiugu stebėti Justės Janulytės kūrybos tarptautinę sėkmę, jos opusų atsiradimą užsakius prestižiniams ansambliams. Išskirtinai nuskambėję Vidmanto Bartulio opusai: oratorija „Nelaimėlis Jobas“ Laisvės gynėjų dienos proga LNOBT, pjesė „I Like Schubert“, kompozitoriui atminti įterpta į kovo mėnesio Lietuvos kamerinio orkestro koncerto Nacionalinėje filharmonijoje programą. Abu koncertus dirigavo Robertas Šervenikas. Savotiškai patraukliai atrodė LRT ir filharmonijos organizuotas Beethoveno fortepijoninės muzikos maratonas.

 

Keleto organizacijų proveržiai: Klaipėdos muzikinio gyvenimo įkarštis, ypač Kamerinio orkestro ir Muzikinio teatro entuziazmas intriguoja į jų sumanymus žvalgytis nuolat. Ir tiesiog neįmanoma nepaminėti, kokia žavinga ir, tiesą pasakius, gyvybiškai svarbi Nacionalinės filharmonijos Skaitmeninės salės veikla.

 

Živilė Ramoškaitė: Labai sunkūs metai. Pirmiausia negaliu nutylėti skaudžių netekčių, užgriuvusių tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Nebėra Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio ir Fausto Latėno. O dabar išėjo dar ir Petras Bingelis, Irena Veisaitė...

 

Ieškojau savo užrašuose šviesesnių įvykių ir negaliu pasakyti, kad jų nebuvo. Filharmonija ir Kongresų rūmai nepasidavę panikai iš paskutiniųjų stengėsi veikti, vyko sumažintas Vilniaus festivalis, atidarytas pritrenkiančiu Lietuvos kamerinio orkestro ir smuikininko Sergejaus Krylovo koncertu, o užbaigtas nuostabia Mahlerio „Dainos apie žemę“ interpretacija, soluojant Justinai Gringytei, Vaidui Vyšniauskui, Nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguojant Modestui Pitrėnui. „Gaidos“ festivalyje ypač įsiminė Karolio Variakojo diriguotas koncertas „Rinktinė lietuvių muzikos kolekcija“ su puikiais mūsų atlikėjais; Kongresuose grandioziniu Schönbergo veikalu „Gurės dainos“ (jame dalyvavo Kauno valstybinis choras dar su P. Bingeliu) pakiliai pažymėtas Valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus 60-metis. Operos pasaulį sudrebino nepamirštamas Klaipėdos muzikinio teatro „Skrajojančio olando“ spektaklis Klaipėdos elinge. Buvo puikių rečitalių: išskirsiu Andriaus Žlabio interpretuojamas šešias Bacho „Angliškas siuitas“.

 

Įdėmiau šiemet sekiau Žibuoklės Martinaitytės muzikos sklaidą, džiugina atlikėjų dėmesys jos kūrybai.

 

Sveikinu Nacionalinės premijos laureatus ir apgailestauju, kad vėl ji nepaskirta puikiam kūrybingam tenorui Edgarui Montvidui.

 

Eglė Šeduikytė: Džiugu, kad nepaisant sudėtingų aplinkybių (ypač kviečiant atlikėjus iš svetur) nuo Kretingos pranciškonų bažnyčioje saugomų seniausių Lietuvoje vargonų šią vasarą vėl buvo nušluostytos dulkės ir jie prabilo pilnomis dumplėmis. Du paskutinius rugpjūčio savaitgalius ramų Kretingos miestelį spalvingais muzikos sąskambiais užpildė Ketvirtasis tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis. Solo ir su įvairiais instrumentiniais bei vokaliniais ansambliais unikalius vargonėlius kalbino vargonininkai Jamesas Johnstone’as (Didžioji Britanija), Andrea Buccarella (Italija) ir kiti.

 

Sistemingai vykstančiais vargonų muzikos koncertais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ištisus metus klausytojus džiugino tęstinis Nacionalinės vargonininkų asociacijos vargonų rečitalių ciklas „Vox organi Cathedralis“. Koncertai išsiskyrė repertuaro įvairove ir retai atliekamais vargonų ciklais. Vienas tokių – įspūdingos, kone 2 valandas trunkančios Bacho „Vokiškosios vargonų mišios“. Kanoninį 10 choralų, įrėmintų Preliudo ir trigubos Fugos (Es-dur), ciklą, reikalaujantį pačios įvairiausios vargonų technikos ir nežmoniškos atlikėjo ištvermės, birželį neįtikėtinai energingai ir įtaigiai atliko vargonininkas Balys Vaitkus.

 

Smagi naujiena dideliems ir mažiems! Priskirtino prie itin aktualių reiškinių NVA tęstinio edukacinio projekto „Instrumentų karalius kviečia“ sumanytojai, skatindami jaunosios kartos domėjimąsi vargonų menu, šiais metais inicijavo pagal olandų licenciją pirmąjį Lietuvoje surenkamų mechaninių vargonėlių modelį ir yra pasiruošę su jais aplankyti mokyklas ir net darželius. Vaikai galės groti „mažaisiais vargonais“, išmontuoti iki smulkiausių detalių ir sužinoti vargonų veikimo principus bei, pasak jų meistro Alvydo Šeduikio, „jei pavyks, sumontuoti juos atgal“. Na, o virtualioje erdvėje vargonų muzikos interpretacijomis ir improvizacijomis nuolat dosniai dalijasi VU Šv. Jonų bažnyčios vargonininkų Aušros ir Vido Pinkevičių duetas.

 

Viltė Žakevičiūtė: Kadangi metai buvo išties sudėtingi, kiekvienas kultūros įvykis – jau ypatinga vertybė. Man asmeniškai įsiminė renginiai, kuriuose viena ar kita forma teko pačiai dalyvauti. Labiausiai – tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, kurio sėkmė ir publikos palaikymas net ir sudėtingomis aplinkybėmis įkvėpė vilties kurti, klausytis ir tikėtis geresnių laikų. Šių metų festivalio šaukinys „Pirmi kartai“ puikiai atliepė 2020-ųjų išskirtinumą, kai pirmi kartai buvo juntami bene visose gyvenimo srityse. Pirmo karto patirtis atsispindėjo įvairiai: pirmasis karantinas, pirmą kartą koncertai tik internetu arba be konkrečios datos perkeliami, atšaukiami, pirmą kartą bendravome tik virtualiai... 2020-ieji privertė mus pasikeisti. Tikiu, kad dabar visa, kas mus supa, vertinsime kur kas labiau, gyvensime rūpestingai ir išties suprasime, ką reiškia būti laisviems kurti, pristatyti savo kūrybą, laisviems komunikuoti ir džiaugtis tuo, kas prieš šiuos metus atrodė savaime suprantami dalykai.

Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Kristian Benedikt, Modestas Pitrėnas, Justina Gringytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kristian Benedikt, Modestas Pitrėnas, Justina Gringytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Klovienės nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Klovienės nuotr.