7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Operos internetu (XIX). Kelionė su opera per epochas

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Muzika
A. Bergas ir opera „Lulu“. „Metropolitan opera“ nuotr.
A. Bergas ir opera „Lulu“. „Metropolitan opera“ nuotr.

Niujorko „Metropolitan opera“ toliau sėkmingai transliuoja savo spektaklius internetu. Mažai kas žino, kad teatras savo internetinėje platformoje yra paviešinęs visą archyvą, sudarytą iš 700 radijo, televizijos bei kino įrašų, kurių seniausi datuojami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Susimokėjus 14,99 JAV dolerių kas mėnesį galima žiūrėti bei klausytis visų įrašų, kurių dauguma restauruoti. Nemokamos internetinės transliacijos taip pat tarnauja kaip mokomoji priemonė – juk operos solistai iš anksto žino, kad netrukus kurs vieną ar kitą vaidmenį, tad tai puiki proga pamatyti geros kokybės spektaklį. Dažnu atveju operos paieškos internete būna bevaisės, mat įrašų daugybė, tik ne visi kokybiški, arba dažnai viešinamos tik ištraukos, o „Metropolitan opera“ beveik visas operas stato be kupiūrų, pateikia originalias versijas. Taip pat visuomet įdomu stebėti operas, kurios yra statomos ir Lietuvoje, kaip antai „Idomenėjas“, kurio kontraversiškas pastatymas prieš keletą metų pasirodė LNOBT scenoje, o Niujorko opera siūlo seną versiją, su visais antikiniais motyvais.

 

Teatras nenuleidžia rankų ir stengiasi vis nustebinti žiūrovą. Komedijų savaitėje (spalio 19–25 d.) stebėjome operas „Sevilijos kirpėjas“, „Linksmoji našlė“, „Visos jos tokios“, „Pelenė“, „Falstafas“, „Grafas Ory“ bei „Rožių kavalierius“. Politinių dramų savaitė (spalio 26 – lapkričio 1 d.) stebino operomis „Don Karlas“, „Agripina“, „Simonas Bokanegra“, „Niksonas Kinijoje“, „Borisas Godunovas“, „Versalio šmėklos“ bei „Satyagraha“. Tačiau įdomiausia buvo tuomet, kai teatras pasiūlė „Operos istorijos turą“, kuris per dvi savaites (lapkričio 2–15 d.) pateikė žymiausius ir, teatro manymu, vertingiausius spektaklius nuo XVIII iki XXI amžiaus.

 

Prieš pradedant kelionę per epochas, šiek tiek naujienų iš teatro gyvenimo. Pirmoji itin džiugi. Dvi kaimynės Marion Chalat ir Carolyn Starry nuo karantino pradžios peržiūrėjo visas 176 teatro operas iš eilės, iki tol, kol prasidėjo kartojimai. Moterys kiekvieną transliaciją stebėjo vietos kavinėje su kava ir kruasanais. Šį maratoną jos pradėjo dėl to, kad keturis pastaruosius dešimtmečius eidavo po keliskart į teatrą gyvai stebėti spektaklių, o jiems pasibaigus prisitaikė prie naujos realybės ir persikėlė į internetą.

 

Antroji žinia susijusi su teatro orkestru, kurio trečdalis darbuotojų išsikraustė iš Niujorko, mat nebeišgalėjo mokėti nuomos tokiame brangiame mieste. Orkestro nariai reikalauja leisti jiems dirbti, bet kol kas teatras nesileidžia į kalbas. Paskutinė naujiena liūdna – spalio 26-ąją mirė scenografas Ming Cho Lee, dirbęs teatre 1974–1985 metais. Jis sukūrė scenovaizdžius operoms „Borisas Godunovas“, „Puritonai“ (rodoma nuo 1976 m. iki šiol), „Lohengrinas“, „Favoritė“ bei „Chovanščina“.

 

Dabar apie transliacijas. Pirmąją savaitę (lapkričio 2–8 d.) stebėjome operas „Rodelinda“ (2011 m., su solistais Renée Fleming, Stephanie Blythe, Andreasu Scholliu, Iestynu Daviesu, Josephu Kaiseriu, Shenyang ir dirigentu Harry Bicketu), „Orfėjas ir Euridikė“ (2009 m., su solistais Danielle de Niese, Heidi Grant Murphy, Stephanie Blythe ir dirigentu Jamesu Levine’u), „Idomenėjas“ (2017 m., su solistais Elza van den Heever, Nadine Sierra, Alice Coote, Matthew Polenzani, Alanu Opie ir dirigentu J. Levine’u), „Semiramidė“ (2018 m., su solistais Angela Meade, Elizabeth DeShong, Javieru Camarena, Ildaru Abdrazakovu, Ryanu Speedo Greenu ir dirigentu Maurizio Benini), „Likimo galia“ (1984 m., su solistais Leontyne Price, Giuseppe Giacomini, Leo Nucci, Bonaldo Giaiotti ir dirigentu J. Levine’u), „Romeo ir Džuljeta“ (2007 m., su solistais Anna Netrebko, Roberto Alagna, Nathanu Gunnu, Robertu Lloydu ir dirigentu Plácido Domingo) bei „Niurnbergo meisterzingeriai“ (2014 m., su solistais Annette Dasch, Johanu Botha, Paulu Appleby, Michaelu Volle’u ir dirigentu J. Levine’u).

 

Taigi, pradėkime turą per epochas drauge su opera. Kodėl „Metropolitan opera“, apžvelgdama laikotarpį nuo baroko iki XIX a. pabaigos, rėmėsi tik šiais 7 veikalais?

 

Georgas Friedrichas Händelis yra vienas iš ankstyviausių kompozitorių, kurio veikalai šiandien statomi didžiuosiuose pasaulio teatruose. Kiti baroko meistrai, kaip Jacopo Peri, Claudio Monteverdi, Francesco Cavalli, Jean-Baptiste’as Lully ir Henry Purcellas, yra sukūrę daugybę puikios muzikos, tačiau dėl akustikos subtilybių ji tinkama tik mažoms scenoms. „Metropolitan opera“ ilgai ignoravo baroko epochą, nes tokiame milžiniškame teatre ši muzika paprasčiausiai negali skambėti. Händelis buvo savo epochos milžinas, laikėsi rimtosios operos žanro rėmų, libretus rinkosi tik iš antikinių dramų, kūrė daug virtuoziškų arijų bei duetų, daug dėmesio skyrė kalbamiesiems rečitatyvams ir su nuolatiniu muzikiniu judėjimu į priekį bei naujovių ieškojimu pralenkė visus savo amžininkus. Jo muzika puikiai atskleidžia veikėjų emocijas ir jausmus. Opera „Rodelinda“ buvo parodyta 1725 m. Händeliui jau gyvenant Londone. Tai vienas geriausių jo kūrinių su dramatiška muzika ir be galo sudėtinga soprano partija.

 

Christophas Willibaldas Gluckas geriausiai žinomas kaip operos reformatorius. Gluckas su savo operų libretų autoriumi Ranieri de Calzabigi prieštaravo operos konservatyvumui bei suvaržymams, kurie vyravo pastarąjį šimtmetį. Gluckas ir Calzabigi pašalino iš operos perdėtą virtuoziškumo demonstravimą, sudėtingus ir painius siužetus, griežtą arijos ir rečitatyvo skirtumą, nuolatinį teksto kartojimą. Vietoj to, jie sukūrė vientisą muzikinę bei emocinę liniją, siekė žiūrovus labiau įtraukti į dramą. Pirmasis reformos produktas buvo žymusis Orfėjo mitas, kuris savotiškai pasakoja muzikos galios atsiradimo istoriją. Beje, viena iš pirmųjų operų pasaulio istorijoje buvo Monteverdi „Orfėjas“ (1607 m.), o Glucko „Orfėjas ir Euridikė“ (1762 m.) – jau kur kas trumpesnė ir suprantamesnė opera.

 

Klasiko Wolfgango Amadeus Mozarto „Idomenėjas“ (1780 m.) kompozitoriui padarė didesnę įtaką nei šis tikėjosi. Tai yra kūrinys apie gilią senovę, tačiau sukurtas naujoviškai, pagal Glucko reformos idėjas. Mozartas skyrė didelį dėmesį orkestrui, į veiksmą labiau įtraukė chorą, sukūrė daugiau duetų, ansamblių, kurie sustiprino dramos vientisumą. Visgi labiausiai „Idomenėjas“ atspindi genealų Mozarto gebėjimą suderinti įvairius stilius. Ši rafinuota ir sąmoninga muzikinė sintezė bei jo noras naudoti visus teatrinius elementus paveiki tiek publikai, tiek atlikėjams. „Idomenėjas“ buvo tarsi atspirties taškas tolesnėms Mozarto operoms, kurios, bendradarbiaujant su libretistu Lorenzo Da Ponte, tapo tikrais šedevrais („Figaro vedybos“, „Don Žuanas“, „Visos jos tokios“). „Idomenėjo“ personažai gyvena pagal kompozitoriaus antikinės Graikijos supratimą, tačiau opera aktuali ir šiandien.

 

Gioacchino Rossini tapo tikru pavyzdžiu, kaip įmanoma vos per du dešimtmečius sukurti beveik 30 skirtingų žanrų operų. Italų genijus Rossini kūrė ir rimtąsias, ir komiškas operas, kurios dar jam jaunam esant tiesiogine to žodžio prasme užvaldė Europą. Tačiau žymusis kompozitorius, sulaukęs vos 37-erių, nutarė išeiti į pensiją ir neberašė jokios muzikos. Rossini operose randame ir XIX a. pirmoje pusėje išpopuliarėjusio bel canto („gražaus dainavimo“) užuomazgų. Šiai operų kategorijai priklauso Rossini įpėdiniai Gaetano Donizetti ir Vincenzo Bellini, pasiekę aukščiausias tokio stiliaus operoje viršūnes. Bel canto sunku apibūdinti tiksliai, tačiau svarbu žinoti, jog didžiausias dėmesys yra skiriamas išreikšti balso galimybes, lyrinį dainavimą, koloratūros spindesį bei greitį, kurio nemažai yra  Rossini operose. Šios operos taip pat pasižymi melodingumu, ko galbūt trūko baroko epochos kūrėjams. Daugelis Rossini operų yra pamirštos, tačiau visos yra sudėtingos ir kupinos paslapčių. Nė viena nėra tokia virtuoziškai sudėtinga, kaip epinė Babilono drama „Semiramidė“ (1823 m.). Turėdama milžiniškus išteklius bei geriausius pasaulio solistus, „Metropolitan opera“ šio spektaklio nerodė net 25-erius metus, motyvuodama tuo, jog nebuvo tinkamos solistų sudėties.

 

XIX a. ritantis į antrąją pusę italų operai reikėjo naujo požiūrio į muziką bei naujo vėliavnešio. Giuseppe Verdi 1842 m. su „Nabuku“ tapo Italijos didvyriu. Tai opera, kuri sužavėjo publiką savo muzikine galia ir akivaizdžia politine potekste, kalbančia apie išsilaisvinimą. Verdi ėmė kurti savitą, naują stilių, kuriame dominuoja emocijos, žmonių santykiai („Trubadūras“, „Simonas Bokanegra“). Jis pavertė operą jaudinančia ir realistiška. Šalia to, rėmėsi garsiais romanistais, kaip Williamas Shakespeare’as, Victoras Hugo ar George’as Byronas. Tai buvo dramos, puikiai paverstos muzika. „Likimo galios“ premjera įvyko 1862 metais. Po premjeros Verdi tapo tikru muzikos dievaičiu, nacionaline bei politine Italijos ikona. Tamsi, įtaigi ir nuoširdi opera apie moters jausmus smarkiai lietė kompozitorių, mat jis jau buvo palaidojęs žmoną, tad muzikoje užšifravo neįprastą jautrumą ir aštrumą.

 

XIX a. vyravo ne tik itališka muzika, itin ryškią atsvarą jai suteikė vokiečiai su Richardu Wagneriu priešakyje. Tačiau nereikia pamiršti, kad itin svarbų vaidmenį vaidino ir prancūzų didžioji opera (grand opera). Paryžius tais laikais buvo savotiška operos sostinė, turėjusi karališkus operos rūmus, madas ir savas tradicijas. „Opera Garnier“, „Opéra-Comique“ ir „Théâtre Lyrique“ traukė geriausius to meto dainininkus, kompozitorius bei režisierius iš viso žemyno. Prancūzai kūrė ilgas, penkių veiksmų operas su baleto intarpais, su efektingomis, akį rėžiančiomis (kartais privedusiomis teatrus iki bankroto) dekoracijomis. Siužetuose vyravo istoriniai vingiai ar meilės dramos. Tačiau ne visa to meto opera buvo tokia. Šalia sėkmingai gyvavo ir komiškosios operos tradicija, operos su kalbamaisiais intarpais. Žymiausi prancūziški veikalai yra „Faustas“, „Karmen“ ir „Romeo ir Džuljeta“. Pastarosios autorius Charlesas Gounod rėmėsi didžiuoju Shakespeare’u ir sukūrė vieną sėkmingiausių operų, ne kartą statytų ir Lietuvoje.

 

Be vokiečių genijaus Wagnerio operos pasaulis būtų visiškai kitoks. Libretus rašęs pats ir išimtinai tik savo operų premjeroms pasistatęs teatrą (žinoma, ne be Liudviko II pagalbos), kompozitorius ant rankų nešiojamas nebuvo, o ir šiandien daugelis jo operų yra statomos retai bei vertinamos tik išskirtinių jo gerbėjų. Sukūręs savąją leitmotyvų sistemą, kompozitorius be žodžių sujungė dramą ir muziką į vientisą giją. Wagnerio operų muzikos pagrindas – begalinė melodija, kuri tarsi niekuomet nenutrūksta. Jam buvo svarbu sujungti dramą, muziką, apskritai, visą teatrą į vienį. Savo kūrinių Wagneris nevadino operomis, jam labiau patiko sąvoka „muzikinė drama“. Žymusis „Nybelungų žiedas“ trunka 15 valandų, tačiau tai yra 4 skirtingos operos, o štai didingiausia, beje, vienintelė komiška, opera, trunkanti be pertraukų 5 valandas – „Niurnbergo meisterzingeriai“, kurie pasakoja realaus žmogaus gyvenimo istoriją ir parodo dainių varžybas Vokietijoje. Šis kūrinys – tikras iššūkis tiek solistams ar orkestrui, tiek publikai. Vis dėlto galima drąsiai teigti, jog „Niurnbergo meisterzingeriai“ yra viena genialiausių operų pasaulio istorijoje.

 

35-oji transliacijų savaitė (lapkričio 9–15 d.) buvo skirta jau XX amžiui. Pamatėme operas „Jolanta“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (2014 m., su solistais A. Netrebko, P. Beczała, Nadja Michael, Mikhailu Petrenko ir dirigentu Valerijumi Gergijevu), „Salomėja“ (2008 m., su solistais Karita Mattila, Ildikó Komlósi, Kimu Begley, Josephu Kaiseriu, Juha Uusitalo ir dirigentu Patricku Summersu), „Mergina iš Vakarų“ (2011 m., su solistais Deborah Voigt, Marcello Giordani, Lucio Gallo ir dirigentu Nicola Luisotti), „Lulu“ (2015 m., su solistais Marlis Petersen, Susan Graham, Danieliu Brenna, Paulu Grovesu, Johanu Reuteriu, Franzu Grundheberu ir dirigentu Lotharu Koenigsu), „Peteris Graimsas“ (2008 m., su solistais Patricia Racette, Anthony Deanu Griffey, Anthony Michaels-Moore’u, dirigentu Donaldu Runniclesu), „Echnatonas“ (2019 m., su solistais Dísella Lárusdóttir, J’Nai Bridges, Anthony Rothu Costanzo, Aaronu Blake’u, Willu Livermanu, Richardu Bernsteinu, Zachary Jamesu ir dirigente Karen Kamensek) bei „Angelas naikintojas“ (2018 m., su solistais Audrey Luna, Amanda Echalaz, Sally Matthews, Sophie Bevan,  Alice Coote, Christine Rice, I. Daviesu, J. Kaiseriu, Frédéricu Antounu, Davidu Portillo, Davidu Adamu Moore’u, Rodu Gilfry, Kevinu Burdette, Christianu Van Hornu, Johnu Tomlinsonu, dirigavo pats kompozitorius Thomasas Adèsas).

 

Piotro Čaikovskio „Jolanta“ bei Bélos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ – tai dvi labai skirtingos operos, kurias sieja pasakos. „Jolanta“ yra svaiginanti ir mažai tikėtina istorija apie aklą princesę, kuri iš meilės praregi, o antrasis kūrinys pasakoja apie vyrą, žudantį savo žmonas ir laikantį jas kaip talismaną tamsioje pilyje. Tad šalia antikinių mitų ir realistinių dramų matome naujovę – siužetus, grįstus pasakomis, ką ilgai atspindėjo rusiškoji operos tradicija.

 

Richardo Strausso operinėje kūryboje stiliaus įvairovė ir evoliucija yra tiesiog pribloškianti. Nuo kartaus saldumo „Rožių kavalieriuje“, mistiškos elegancijos „Moteryje be šešėlio“ iki didybe alsuojančios „Ariadnės Nakse“. Tačiau tikras modernistinis sukrėtimas įvyko 1905-aisiais, kai Straussas publikai pristatė „Salomėją“. Po premjeros, demonstruojančios drąsą bei žiaurumą tiek muzikine kalba, tiek siužetu, opera buvo atšaukta, o Straussas tapo viena prieštaringiausių to meto figūrų.

 

1910 m. Giacomo Puccini Niujorko „Metropolitan opera“ pirmą kartą pristatė operą „Mergina iš Vakarų“, pasakojusią apie aukso ieškotojus. Šalia tokių deimantų kaip „Bohema“, „Toska“ ar „Madam Baterflai“ šis kūrinys atrodė spalvintas visiškai kitomis spalvomis. Minėtos operos turėjo nepamirštamas melodijas, širdį draskančias arijas, orkestro didybę, įtaigius personažus. „Mergina iš Vakarų“ viso to neatsisakė, maža to, muzikaliai perteikė Amerikos gamtą, kultūrą ir laisvę. Išplėsta muzikinė (o ypač orkestrinė) spalvų paletė priartino Puccini prie modernėjančios to meto muzikos ir tokių kūrėjų kaip Richardas Straussas ar Claude’as Debussi.

 

Albano Bergo „Lulu“ yra viena žiauriausių pagal siužetą ir intriguojančių muzikine kalba operų pasaulio istorijoje. Kompozitorius naudojo žymiąją 12 tonų techniką, atsisakė aiškios struktūros, taip šokiruodamas tradicinės Vakarų muzikinės kultūros šalininkus. Bergas žavėjosi visais įmanomais stiliais, bandė juos jungti ir keisti. Jam rūpėjo pasiekti maksimalų draminį efektą. Remiantis dviem Franko Wedekindo pjesėmis, operoje „Lulu“ pasakojama femme fatale istorija, atskleidžianti tamsias moters sielos paslaptis. Moters, nužudžiusios ir suviliojusios daugybę vyrų, ir mirusios skausminga mirtimi. Tai gilus, dviprasmiškas ir milžinišką psichologinį poveikį darantis kūrinys, nė karto nestatytas Lietuvoje.

 

Nors Benjamino Britteno operos galbūt nebuvo tokios novatoriškos ar šokiruojančios kaip Strausso, Bartóko ar Bergo, jis yra išskirtinis dėl daugybės kitų priežasčių. Brittenas buvo nepralenkiamas britų genijus, derinęs anglų kalbą su muzika. Jis buvo muzikinio subtilumo ir niuansų meistras, kiekvieną matą pasvėręs fonetika ir muzika, ieškojęs gilios filosofinės prasmės kiekviename žodyje. Operoje „Peteris Graimsas“ pagal George’o Crabbe’o eilėraščių rinkinį Brittenas sukūrė mįslingą ir iki galo nesuprantamą žvejo Peterio, kaltinamo vaiko žmogžudyste, istoriją. Muzika įkvepianti, įtikinanti ir nenuspėjama. Tai tikras siaubo trileris, prikaustantis kiekvienu garsu iki pabaigos. Britteno orkestras milžiniškas, nors piešia mažą žvejų kaimelį, kuriame dažnai vyrauja paslaptinga ramybė. Sudėtinga opera statoma itin retai, bet šiltai sutinkama publikos. Sakoma, pasaulyje yra vos keli geri tenorai, gebantys puikiai atlikti šią sudėtingą partiją.

 

Vienas iš nedaugelio šiuolaikinių kompozitorių Philipas Glassas 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškilo kaip minimalizmo kūrėjas. Lėta meditacija, kuri matematiškai tiksliai mutuoja iki finalo, daugelį šokiravo, o kitus panardino į hipnozę. 1984 m. sukurta opera „Echnatonas“, pasakojanti apie Egipto dievus, sukėlė furorą. Tai paskutinė šio autoriaus „Portretų trilogijos“ dalis (pirmos dvi – „Einšteinas paplūdimyje“ ir „Satyagraha“).

 

Tikru šiuolaikinės muzikos talentu vadinamas Thomas Adèsas yra aktyvus kūrėjas, dirigentas bei pianistas. Pirmąją operą sukūrė sulaukęs vos 25-erių. Pagal Luiso Buñuelio siurrealistinį filmą parašyta opera „Angelas naikintojas“ šiandien yra itin aktuali. Tai pasakojimas apie nematomą jėgą, vakaro svečiams trukdančią išeiti iš kambario ir verčiančią analizuoti save. Kompozitorius sukūrė unikalų ir patrauklų garso pasaulį, įtraukdamas į orkestrą modernius ir neįprastus instrumentus.

 

Tokia ta kelionė nuo baroko iki šių laikų operų, kurią pateikia „Metropolitan opera“. Ateinančiomis savaitėmis teatras siūlo daugiau temų. Tai dabartinio muzikos vadovo Yannicko Nézet-Séguino savaitė (lapkričio 16–22 d.), per kurią išvysime vien tik jo diriguotas operas, tokias kaip „Don Karlas“, „Faustas“, „Undinė“, „Traviata“, „Karmeličių dialogai“, „Turandot“ ir „Vocekas“. Lapkričio 23–29 d. džiaugsimės „Trubadūru“, „Marni“, „Hamletu“, „Elektra“, „Liučija di Lamermur“, „Valkirija“ ir „Simonu Bokanegra“. Lapkričio 30–gruodžio 6 d. bus transliuojamos operos, kuriose pagrindinius vaidmenis atliko iškiliausios operos žvaigždės. Tai „Eugenijus Oneginas“ (su Renée Fleming ir Dmitrijumi Chvorostovskiu), „Aida“ (su Leontyne Price), „Parsifalis“ (su Jonu Kaufmannu), „Makbetas“ (su Anna Netrebko, Josephu Calleja, Željko Lučićiumi, René Pape), „Karmen“ (su Elīna Garanča ir Roberto Alagna), „Ariadnė Nakse“ (su Jessye Norman) bei „Toska“ (su Luciano Pavarotti).

A. Bergas ir opera „Lulu“. „Metropolitan opera“ nuotr.
A. Bergas ir opera „Lulu“. „Metropolitan opera“ nuotr.
B. Brittenas ir opera „Peteris Graimsas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
B. Brittenas ir opera „Peteris Graimsas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ch. Gounod ir opera „Romeo ir Džuljeta“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ch. Gounod ir opera „Romeo ir Džuljeta“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ch. W. Gluckas ir opera „Orfėjas ir Euridikė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ch. W. Gluckas ir opera „Orfėjas ir Euridikė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ph. Glassas ir opera „Echnatonas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Ph. Glassas ir opera „Echnatonas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G.F. Händelis ir opera „Rodelinda“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G.F. Händelis ir opera „Rodelinda“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Puccini ir opera „Mergina iš Vakarų“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Puccini ir opera „Mergina iš Vakarų“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Rossini ir opera „Semiramidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Rossini ir opera „Semiramidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Verdis ir opera „Likimo galia“. „Metropolitan opera“ nuotr.
G. Verdis ir opera „Likimo galia“. „Metropolitan opera“ nuotr.
P. Čaikovskis ir opera „Jolanta“ bei B. Bartokas ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. „Metropolitan opera“ nuotr.
P. Čaikovskis ir opera „Jolanta“ bei B. Bartokas ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. „Metropolitan opera“ nuotr.
R. Straussas ir opera „Salomėja“. „Metropolitan opera“ nuotr.
R. Straussas ir opera „Salomėja“. „Metropolitan opera“ nuotr.
R. Wagneris ir opera „Niurnbergo meisterzingeriai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
R. Wagneris ir opera „Niurnbergo meisterzingeriai“. „Metropolitan opera“ nuotr.