Dirigentas Jonas Aleksa (1939–2005) prisimintas Slovakijoje

Neprilygstamas interpretatorius ir visų mylimas bei gerbiamas dirigentas Jonas Aleksa seniai nebevarsto operos ir baleto teatro durų. Sunku patikėti, kad prabėgo jau penkiolika metų, kai maestro iškeliavo amžinybėn. Ryškų pėdsaką jis paliko ne tik Lietuvos operoje. 1990–1994 m. dirigentas dirbo Slovakijoje ir ten yra prisimenamas kaip pakėlęs teatro meninį lygį ir įnešęs svarbų indėlį į Slovakijos operos meną. Slovakų operos žurnalas „Opera Slovakia“ spalio mėnesį publikavo Pavelo Ungero straipsnį apie J. Aleksą „Nie som tolerantný typ, ani diktátor“ – k 15. výročiu smrti bývalého šéfdirigenta Opery SND Jonasa Alexu“ („Nesu nei tolerantiškas, nei diktatorius“ – „Opera SND“ meno vadovo Jono Aleksos 15-osioms mirties metinėms“, https://operaslovakia.sk). Skaitytojų dėmesiui pateikiame straipsnio fragmentus.

1990-aisiais Slovakijos nacionalinis teatras intensyviai ieškojo užsienio muzikų. Taip jau nutiko, kad pirmas pakviestasis buvo lietuvių dirigentas Jonas Aleksa, kuris teatro meno vadovo pareigas ėjo nuo 1990-ųjų rugpjūčio iki 1994-ųjų liepos. Spalio 17 d. minėjome penkioliktąsias maestro mirties metines. Tuometis slovakų teatro direktorius Jurajus Hrubantas kreipėsi į J. Aleksą po itin sėkmingo Piotro Čaikovskio „Pikų damos“ pastatymo, o prieš tai (1989 m. sausį) Slovakijoje J. Aleksa kaip kviestinis dirigentas dalyvavo Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“. J. Aleksos indėlis į muzikinę veikalo pusę rodė jo koncentruotą, konceptualų ir įkvepiantį darbą. Jis iškart buvo paskirtas meno vadovu, nes įrodė, kad yra vertas šių pareigų. Slovakijos nacionalinei operai J. Aleksos atradimas prilygo stebuklui.

Interviu žurnalui „Hudobný život“ (1991 m.) maestro sakė, kad mokytis pas tokius milžinus – Sankt Peterburge pas Jevgenijų Mravinskį, Vienoje pas Hansą Swarowskį, Zalcburge pas Herbertą von Karajaną – buvo nepaprasta laimė. Jis atkreipė dėmesį į kiekvieno jų bruožus: „Mravinskis buvo tikras meistras, jo kūrybiškumas tarsi iškaltas oloje.“ Knygoje „Swarowski“ J. Aleksa pabrėžė nuodugnią partitūrų analizę, nepaisant ryšių tarp skirtingų kūrėjų mokyklų, o apie Karajaną yra sakęs: „Repeticijos buvo tikras menas, jų metu įtampos būdavo daugiau nei per koncertą.“

Prieš atvykdamas į Slovakiją J. Aleksa dvidešimt penkerius metus dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, itin daug koncertavo buvusioje Sovietų Sąjungoje, Edinburge, Erfurte, kituose Europos miestuose ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Savo repertuare maestro turėjo ne tik žymiausių ir brandžiausių rusiškų operų, bet ir platų pasaulinės klasikos ir moderniosios muzikos lobyną. Su tokia patirtimi jis lygiai prieš trisdešimt metų pradėjo dalyvauti ir Bratislavos meniniame gyvenime.

Per palyginti trumpą laiką čia jis nubrėžė aiškias orkestro veiklos ribas, nemažai eksperimentavo, tačiau puikiai suvokė ir tuometę politinę bei ekonominę tikrovę, kuri kardinaliai pasikeitė po 1989 m. atgimimo.

J. Aleksa kaip vyriausiasis dirigentas sugebėjo pastebėti ir pabrėžti visus teatro meninius laimėjimus, nevengdavo gero žodžio, o kartais ir pabardavo. Jis itin vertino slovakų solistų vokalines galimybes, ryšį su italų mokykla, kurioje net įžvelgė paralelių su Lietuva. Dirigento pastangomis į Slovakiją atvyko dainininkas Sergejus Larinas. Jis debiutavo „Pikų damoje“, o po metų tapo etatiniu teatro solistu.

Po pergalingos „Pikų damos“ J. Aleksa ėmėsi Wolfgango Amadeus Mozarto operų „Idomenėjas“ bei „Figaro vedybos“. Pastarojoje buvo naudojama daug Milano Sládeko sukurtų lėlių. Žaismingą, tačiau sudėtingą Mozarto muziką J. Aleksa su orkestru atliko itin tiksliai ir techniškai. Šie pastatymai atvėrė duris jaunajai slovakų vokalistų kartai. Pavyzdžiui, 1991–1992 m. sezono pradžios koncerte nemažai jaunųjų solistų dainavo būtent Mozarto arijas. Po šio koncerto etatiniais teatro solistais tapo Iveta Matyášová, Eva Jenisová ir Denisa Šlepkovská.

1991-aisiais J. Aleksa su orkestru buvo pakviestas dalyvauti Bratislavos muzikos festivalyje, kuriame iškilmingai atliko Mozarto Requiem ir Antoníno Dvořáko „Biblines dainas“. Po pusmečio Sergejaus Kopčako atsisveikinimo su scena koncerte maestro dirigavo Gioacchino Rossini „Stabat mater“. Daugelis slovakų muzikologų pripažįsta, kad Gaetano Donizzeti opera „Liučija di Lamermur“ buvo pirmas sėkmingas teatro bel canto šedevras, atliktas itin preciziškai. Iškart po to pastatyta Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“, kurioje orkestras griežė ne ką prasčiau nei Vienos filharmonijos.

Interviu „Hudobný život“ J. Aleksa atsakė į klausimą apie santykius su režisieriais. Charles’io Gounod operos „Faustas“ koncepcija buvo radikaliai moderni, tačiau dirigentas teigė, jog dar prasidėjus repeticijoms Jozefas Bednárikas įrodė, kad šis pastatymas vertas didžiosios scenos, nors po premjeros prisipažino – senieji pastatymai jam labiau prie širdies. Po metų su tuo pačiu J. Bednáriku dirigentas parengė ir Jacques’o Offenbacho operetę „Hofmano pasakos“, tačiau santykių su moderniais režisieriais nenutraukė – 1993 m. parengė modernų Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ pastatymą (rež. Pavolas Smolíkas).

Paskutinė J. Aleksos premjera Bratislavoje – Giuseppe’s Verdi „Otelas“, 1993 m. parengtas su režisieriumi Miroslavu Fischeru. Slovakijoje ši opera nebuvo statoma net 35 metus. Muzikologės Terézos Ursínyovos recenzijoje minima, kad „J. Aleksos interpretuojama Shakespeare’o drama buvo įvilkta į dramatišką freską“. Paklaustas, kurie kompozitoriai jam artimiausi, J. Aleksa atsakė, kad itin žavisi moderniuoju Albano Bergo „Voceku“, kurį labai norėtų pastatyti ir Lietuvoje. Ši opera maestro žavėjo dėl sudėtingos orkestruotės ir stiprios žinutės, siunčiamos žmonijai. Žinoma, dirigentas degančiomis akimis visuomet kalbėjo apie Richardo Strausso bei Richardo Wagnerio muziką, gilinosi į neaprėpiamą rusų literatūros šulinį. Mano paties paklaustas, ar jis yra dirigentas diktatorius, ar skirtingas nuomones priima tolerantiškai, atsakė įdomiai: „Tolerancija gali būti meno priešas. Bet, mano nuomone, šiais laikais net dirigentas diktatorius neturi jokių šansų patirti sėkmę. Girdėjau, kaip Toscanini repetavo – jis lyg vaikas keikėsi, verkė, rėkė. Buvo įdomu, bet šiandien tai tikriausiai neveiktų.“

Su Slovakijos teatru J. Aleksa buvo pasirašęs sutartį trims sezonams. Teatro vadovybė ją norėjo pratęsti, tačiau J. Aleksa pasirinko Vilnių. Maestro mirė 2005 m. spalio 17-ąją. Prabėgus penkiolikai metų po mirties jis, manau, nusipelnė bent šio kuklaus atminimo.

Pagal Pavelo Ungero straipsnį iš slovakų kalbos išvertė ir parengė Kristupas Antanaitis