Mokytoja besišypsančiomis akimis

Keista... bet liūdna žinia apie kompozitorės ir mokytojos Genovaitės Vanagaitės iškeliavimą iš šio pasaulio pasiekė sulig šiltu saulės spinduliu pro langą. Tokia ji ir buvo – šildanti savo žvilgsniu, spindinti ir mylinti.

Mokėmės pas ją pradinėse klasėse M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Ir kiek tik prisimenu jos solfedžio pamokų – klasė šviesi, šilta, saulėta, kaip ir mūsų visų nuotaikos, lyg tuo metu niekada nebūtų apsiniaukę. Įprasta, jog solfedis nėra vaikų mėgstamas užsiėmimas, o mes laukdavome jos pamokų ir to momento, kai iš triukšmingo koridoriaus galėsime suvirsti į, rodos, visad jaukią jos klasę. Ji taip natūraliai dalydavo savo dėmesį, kad jautėme – rūpime jai kiekvienas atskirai. Solfedžio užduotis, kurios jos pamokose nebuvo pirmame plane, mums būdavo smagu atlikti, mes tarsi žaisdavom. Prisimenu, kaip ji ant lentos užrašė gardžiausio pasaulyje morkų pyrago receptą. O po to, lyg tarp kitko, rašėme diktantą, kuris visiems tobulai pavyko. Nežinau, ar visiems taip pat gerai pavyko pagaminti pagal Mokytojos receptą, bet iki šiol, kai namai pakvimpa morkų pyragu, mes Ją prisimenam.

Galbūt jos muzikos teorijos ir kompozicijos klasės vyresnieji prisimena Mokytoją kitaip – rimčiau, įtempčiau, sudėtingiau, nes ir jos dėstomi dalykai buvo sudėtingi. Bet muzikoje ji buvo linksma ir žaisminga. Mums buvo nė motais, kad Mokytoja dar ir kompozitorė. Tik vėliau tai įvertinome. O ji ne kam kitam, bet mums kaip tik tuo metu kūrė muzikines pasakas („Šėmas veršelis“, 1984), miniatiūras fortepijonui („Žiemos diena“, 1984), parašė operą („Ožka Cignė“, 1986) ir daugybę kitų vaikams skirtų kūrinių. O jos dainų ciklas sopranui ir instrumentiniam ansambliui „Pavasaris pievose“ (Martyno Vainilaičio ž., 1983), pasak vyresniųjų, buvęs toks kinematografiškas, kad tas dainas jie matydavę vaizdais. Taigi, ji ir savo kūryba mylėjo žmones, muzikos kalba dažnai kreipdavosi į įvairaus amžiaus ir muzikinio skonio klausytoją. G. Vanagaitės kūriniai skambėjo ir šiuolaikinės muzikos festivalių „Muzikos ruduo“, „Gaida“ koncertuose.

Bet mes buvome dar maži, todėl ir prisiminimai vaikiški – lyg iš saulėto per miglą sapno, kuriame jautėmės saugūs ir mylimi. Ji buvo mums lyg mama ar geraširdė globėja. Tokia ir liko visiems laikams, besišypsanti – dabar jau iš anapus.