Operos internetu (XVIII)

Pastarosios trys savaitės Niujorko „Metropolitan opera“ teatrui buvo išties intensyvios ir sudėtingos. Ne todėl, kad žymiausias pasaulio operos teatras intensyviai dirbtų, o dėl to, kad pasaulį apskriejo nemažai naujienų, susijusių su šios įstaigos veikla. Pirma ir svarbiausia naujiena, kuri sukėlė dar daugiau šoko nei teatro uždarymas, – rugsėjo 30-ąją pasirodžiusi žinia, jog bene geriausias pasaulio baritonas lenkas Mariuszas Kwiecieńis baigia savo karjerą. 1999 m. įvykęs debiutas iki paskutinio spektaklio 2018-aisiais leido solistui prestižiškiausioje pasaulio scenoje pasirodyti 214 kartų. Žymusis baritonas savo karjerą iš dalies baigia dėl prieš keletą metų šiame teatre patirtos stuburo traumos dainuojant Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuane“. Ilgos ir alinančios operacijos, reabilitacija bei nuolatiniai skausmai privertė solistą galutinai apsispręsti. Daug įsimintinų vaidmenų visame pasaulyje sukūręs M. Kwiecieńis operos pasauliui yra didelis scenos praradimas. Vieni pagrindinių solistų vaidmenų buvo Piotro Čaikovskio Oneginas bei minėtasis Don Žuanas.

Antroji žinia susijusi su buvusiu teatro muzikos vadovu Jamesu Levine’u. Po dramatiško atleidimo prieš kelerius metus maestro padavė teatrą į teismą, mat pagal darbo sutartį bet koks atleidimas turėjo būti apmokamas, tačiau kompensacijos dirigentas taip ir negavo. Prasidėjęs teismas privedė teatrą ir J. Levine’ą prie susitarimo, kuris buvo įslaptintas mažiausiai metams. Jiems prabėgus, rugsėjo 21-ąją buvo paviešinta informacija, kad „Metropolitan opera“ savo viešu puolimu bei dirigento atleidimu padarė J. Levine’ui didelę žalą ir sumokėjo 3,5 mln. JAV dolerių. Panašu, kad maestro ši suma patenkino, konfliktai baigėsi. Ateinantį sausį J. Levine’as, po beveik 3 metų tylos, gavo kvietimą vėl grįžti prie dirigento pulto festivalyje „Maggio Musicale Fiorentino“, kuriame su solistais Michaeliu Spyresu, Marianne Crebassa ir Ferruccio Furlanetto bus statoma Hectoro Berliozo dramatinė legenda „Fausto pasmerkimas“. Šalia premjeros maestro taip pat diriguos Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“.

Paskutinė naujiena susijusi su teatro orkestru, kurio profsąjunga po rugsėjo 23-osios pareiškimo apie įstaigos uždarymą parašė raštą, reikalaujantį leisti dirbti. Organizuoti koncertus lauke, rengti tiesioginius koncertus iš namų ir pan. Deja, kol kas teatro valdžia menininkams nesiūlo jokios alternatyvos. Panašu, kad net ir pagerėjus situacijai „Metropolitan opera“ duris atvers tik 2021 m. rugsėjo pabaigoje.

Deja, bet operos pasaulio neaplenkė ir mirties šešėlis – spalio 8-osios naktį nuo krūties vėžio mirė vos 44-erių sulaukusi kanadiečių sopranas Erin Wall. 2009 m. „Don Žuane“ debiutavusi solistė per pastarąjį dešimtmetį scenoje pasirodė mažai, bet sukūrė įsimintinus vaidmenis operose „Vasarvidžio nakties sapnas“ (2013) ir „Arabela“ (2014).

Paskutines tris savaites teatras skyrė Mozartui (rugsėjo 28 d. – spalio 4 d.), Richardui Wagneriui (spalio 5 d. – 11 d.) ir Gaetano Donizetti (spalio 12 d. – 18 d.). Gerėjomės operomis „Figaro vedybos“ (2014 m.), „Visos jos tokios“ (2014 m.), „Tito gailestingumas“ (2012 m.), „Užburtoji fleita“ (2017 m. paskutinis J. Levine’o spektaklis teatre), „Don Žuanas“ (2011 m.), „Figaro vedybos“ (1998 m.), „Idomenėjas“ (2017 m.), „Tristanas ir Izolda“ (2016 m.), „Tanhoizeris“ (2015 m.), „Reino auksas“ (1990 m.), „Valkirija“ (1989 m.), „Zygfridas“ (1990 m.), „Dievų žūtis“ (1990 m.), „Parsifalis“ (2013 m.), „Liučija di Lamermur“ (2009 m.), „Pulko duktė“ (2008 m., kurią kitąmet žada statyti Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), „Meilės eliksyras“ (2018 m.), „Ana Bolena“ (2011 m.), „Marija Stuart“ (2013 m.), „Robertas Deverė“ (2016 m.) ir „Don Paskualė“ (2010 m.).

Iš visų šių puikių operų labiausiai norisi išskirti senąjį „Metropolitan“ teatro šedevrą – Otto Schenko režisuotą ciklą „Nybelungų žiedas“, kuris nuo 1986 iki 2009 m. buvo rodytas apie 50 kartų su žymiausiais pasaulio solistais. Visiško realizmo ir mistikos kupini keturių grandiozinių operų pastatymai užtruko trejus metus. Ne naujiena, kad Wagnerio operos dažniausiai nepritraukia pilnos salės klausytojų, nebent tai yra žymusis Bairoito festivalis ar, pavyzdžiui, Ryga, kurios publikai labai patinka vokiška muzika. Tačiau 1970–2000 m. Niujorko opera išgyveno savo aukso amžių. Kiekvienas spektaklis būdavo sausakimšas, papildomai parduodama nuo 100 iki 300 stovimų bilietų. Žmonės kiekvieną ariją, chorą ar ansamblį pasitikdavo griausmingomis ovacijomis. Teatras į pastatymus investavo milžiniškas sumas. To laikotarpio kontekste gimė vizitine kortele tapę spektakliai, tokie kaip „Turandot“ ar „Bohema“, kurie sėkmingai rodomi iki šiol. O. Schenkas praėjusio amžiaus pabaigoje buvo tapęs vienu žymiausių Wagnerio operų režisierių. Tad beveik visas šio kūrėjo operas Niujorke pastatė jis. Gaila, bet iki šių dienų su tomis pačiomis dekoracijomis rodomos vos dvi operos, tai „Tanhoizeris“ ir „Niurnbergo meisterzingeriai“, kurie į sceną grįš 2021–2022 m. sezone.

O. Schenko „Nybelungų žiedas“ pritraukdavo pilnas sales net ir tada, kai teatrą, kaip ir visą operos pasaulį ištiko krizė. Po 2000-ųjų, prasidėjus modernizmo erai, o 2006 m. ir pasikeitus teatro vadovui, daugelis senųjų operų dingo iš repertuaro, jas keitė moderniai traktuojami veikalai, tačiau Wagnerio operos, kaip ir „Turandot“ bei „Bohema“, buvo neliečiamos ir sutraukdavo pilnas sales žiūrovų, nors, pavyzdžiui, „Traviata“ ar „Karmen“ tenkindavosi tik su 70 proc. ar dar mažesniu lankomumu. 2009–2010 m. sezone įvyko „Reino aukso“ bei „Valkirijos“ naujų pastatymų premjeros, dar po metų buvo pastatytos ir likusios tetralogijos dalys. Deja, beveik 100 mln. JAV dolerių kainavusi mašinerija per kiekvieną spektaklį strigo, gadino teatro grindis bei nervus techniniam personalui, o po 2012–2013 m. sezono, kai visos keturios naujai traktuotos operos buvo parodytos viena po kitos, šių operų teatras nerodė net 6 metus, kol galiausiai grąžino pastatymą į sceną vos 3 spektakliams 2018–2019 m. sezone. Salė buvo nepilna, o publikos reakcija, net ir po dešimtmečio vis dar dvejopa. Visas keturias operas galėjome išvysti antrąją transliacijų savaitę kovo mėnesį. Dabar teatras leido pasigėrėti senuoju pastatymu, kuris buvo nufilmuotas 1989–1990 m. sezone, su tokiomis žvaigždėmis, kaip Jamesas Morrisas, Christa Ludwig, Siegfriedas Jerusalemas, Ekkehardas Wlaschiha, Hildegardas Behrensas, Jessye Norman, Gary Lakesas, Kurtas Mollas ir Mattis Salminenas. Visas keturias operas dirigavo J. Levine’as. Iki šiol yra slepiama kiek kainavo šių legendinių operų pastatymai, tačiau yra tekę aptikti informaciją, kad 1980–1990 m. „Metropolitan opera“ vienai premjerai skirdavo nuo 10 iki 20 mln. dolerių.

Gaetano Donizetti savaitėje dar kartą turėjome progą išvysti visą Tiudorų trilogiją („Ana Bolena“, „Marija Stuart“ ir „Robertas Deverė“) su tokiomis žvaigždėmis kaip Anna Netrebko, Ildaras Abdrazakovas, Ekaterina Gubanova, Stephenas Costello, Joyce DiDonato, Elza van den Heever, Sondra Radvanovsky, Matthew Polenzani, Elīna Garanča ir M. Kwiecieńis. Pirmąją trilogijos dalį – „Ana Bolena“ – spalio 4-ąją pirmą kartą Lietuvoje išvydome Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo viena iš labiausiai lauktų premjerų, mat pirmą kartą dienos šviesą šis pastatymas turėjo išvysti gegužę, vėliau rugpjūtį, bet žiūrovai jį pamatė tik spalį. O išvysti visą trilogiją vienoje scenoje – reta ir unikali galimybė. Net Niujorko „Metropolitan opera“, turėdama tokias gausias ir stiprias solistų bei režisierių pajėgas, per visą savo istoriją šios trilogijos pirmą kartą ėmėsi tik 2011 metais. Lietuva gali didžiuotis, jog vieną trilogijos dalį turi ir savo repertuare.

Toliau turime progą išvysti operas iš dviejų kategorijų. Tai komedijų savaitė (spalio 19–25 d.), per kurią buvo rodomos „Sevilijos kirpėjas“, „Linksmoji našlė“, „Visos jos tokios“, „Pelenė“, „Falstafas“, „Grafas Ory“ bei „Rožių kavalierius“, ir politinių dramų savaitė (spalio 26 – lapkričio 1 d.), kai pamatysime tokius intriguojančius spektaklius kaip „Don Karlas“, „Agripina“, „Simonas Bokanegra“, „Niksonas Kinijoje“, „Borisas Godunovas“, „Versalio šmėklos“ bei „Satyagraha“.