Muzika
Spalio 19-oji išsivedė scenos karalių Vaclovą Daunorą. Diena pasitaikė ryški, saulėta ir smarkiai vėjuota, nerami. Tarsi operos Karaliaus gyvenimo iliustracija. Kad ir kiek vėtė ir mėtė likimas, kad ir kokios audros siautėjo, jo sielos žiburėlis vis tiek visada išvesdavo į ryškią šviesą. Antraip negi galėtum visam gyvenimui pavergti publiką, kuri net 25 metus Lietuvoje jo nebemačiusi ilgėtųsi taip, kad sugužėtų pasižiūrėti, kad ir į nebedainuojantį, negalios kamuojamą? Talento ir įtaigos nenusipirksi, nesuvaidinsi. Ir nepamirši! Kai klausydavausi pasakojimų apie sovietmetį, kaip žmonės užtvindydavo Lietuvos miestų ir miestelių sales, iš vienkiemių eidavo ilgą kelią pėsti, kad tik galėtų „pasiklausyti gyvo Daunoro“, maniau, kad tai nuostabi legendinė praeitis, kurios nebesugrąžinsi. Bet kad tai galėtų pasikartoti 2018-aisiais, kai minia gerbėjų netilpo LNOBT Raudonojoje fojė pristatant karaliui dedikuotą monografiją?
Buvo nelengvas, stiprus, kibirkščiuojantis žmogus. Nepasiduodantis. Kovojo už savo pašaukimą, už išlikimą, už įsitikinimus. Ir idėjos žmogus buvo. Jo viso gyvenimo idée fixe – vokalo menas, tikrasis, teisingas bel canto, kurį kaip religiją priėmė stažuodamasis Milano „La Scala“ teatre, o kiekvieną mokytojo Gennaro Barros žodį kartojo kaip maldą. Jo dekalogas buvo dešimt Barros teisingo dainavimo postulatų. Dėl jų – kaip dėl savo tikėjimo – galėjo leistis į konfliktus, į pražūtingas konfrontacijas. Sovietmečiu apie tokius sakydavo „nepatogūs žmonės“. Dabar sakytume – nesisteminiai žmonės, kurių nepriversi paklusti, nutilti, prisitaikyti, išsižadėti savęs.
Vėlesniais laikais nuoširdžiai, šiek tiek provokuodamas nusiskųsdavo savo „blogu charakteriu, netinkamu operos dainininkui“. Mat reikia nuolat konkuruoti, mokėti pataikauti, nutylėti, išlaukti... Tačiau ar nutylint ir laukiant sovietmečiu, neturėdamas partinio užnugario, patektum į prestižinius konkursus, pralaužtum geležinę uždangą, prisibrautum iki L. Brežnevo sekretoriato su prašymu palikti Sovietų Sąjungą, kad apgintum savo tiesą?
Kaip ir daugeliui sovietmečio menininkų, V. Daunorui neteko mėgautis svaiginančia tarptautine karjera. Net 1971 m. Tulūzos tarptautinio konkurso Grand Prix – pirmasis tokio lygio apdovanojimas Lietuvos istorijoje – nesuteikė daugiau laisvių. Tačiau po ilgai užsitęsusios krizės ir bandymo ją partinės diplomatijos metodais išspręsti 1979 m. Daunoras vėl buvo išleistas į Vakarus, surengė rečitalį Niujorko „Carnegie Hall“, taip pat lietuvių bendruomenės padedamas sėkmingai pasirodė Čikagos „Lyric opera“, Niujorko „Metropolitan opera“, „New York City Opera“, o grįždamas per Vokietiją – dar ir Miuncheno Bavarijos valstybinės operos perklausose ir visur gavo pakvietimus pagrindiniams vaidmenims. Žinoma, nebuvo jokių garantijų, kad grįžus namo sovietinė valdžia jį išleis vėl. Nemaža tikimybė visgi buvo, nes kai kuriuos Sovietų Sąjungos artistus dažniau išleisdavo reprezentuoti sovietinės kultūros pasiekimų Vakaruose. Tačiau nutiko lemtingas dalykas: paskutinėmis 1979 m. dienomis sovietų armija įsiveržė į Afganistaną, dėl ko JAV nutraukė diplomatinius ir kultūrinius ryšius su SSRS. Visi planai žlugo. Tai būtų buvęs ne pirmas, bet didžiausias V. Daunoro šansas patekti į tarptautinį operos olimpą. Pasilikti Vakaruose galėjo ir tą, ir kitus kartus, bet nenorėjo užtraukti bėdos šeimai, giminėms, be to, buvo įsitikinęs, kad „čia labiau reikalingas“. Išties, būdamas čia kelissyk išmaišė Lietuvą, kitas SSRS respublikas su koncertais, pavergdamas tūkstančius širdžių. Toji žmonių meilė buvo lyg kompensacija dėl žlugusių galimybių.
Vis dėlto po nepriklausomybės atgavimo stojus ekonominiam sunkmečiui, skurstant teatrams, užauginęs vaikus, V. Daunoras paliko Lietuvą ir būdamas 59-erių debiutavo Niujorko „Metropolitan opera“ scenoje, kur dainavo dešimt sezonų – dešimt laimingiausių, ramiausių, oriausių savo gyvenimo metų. Po to – dar dešimt metų prabangios, pagaliau užsidirbtos pensijos saulėtoje Floridoje, pro langą žvelgiant į vandenyną... Tačiau idilę temdė progresuojanti Parkinsono liga...
Audringas, išraiškingas likimas, lyg herojinės operos libretas, kuriam būtinas epilogas – „sūnaus paklydėlio“ grįžimas namo. Paskutiniai gyvenimo metai Lietuvoje – tarsi visų gyvenimo disonansų išsprendimas ir sugrįžimas į skaidrų unisoną, tarsi didysis susitaikymas su savimi ir savo likimu. Ir apoteozė – tėvynainių meilė ir įvertinimas: Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ laureato, LNOBT emerito ir Joniškio garbės piliečio vardai. Didingas, jaudinantis likimo spektaklis baigtas. Sudie, Karaliau! Tegul gieda Tau angelai tobulą bel canto!
