Ar mėgstate šokti?

Turbūt šį klausimą vertėtų užduoti kiekvienam, kuris šiemet perka bilietus į tarptautinį aktualiosios muzikos festivalį „Gaida“. 29-aisiais gyvavimo metais šis, kaip žinome, didžiausias Baltijos kraštuose šiuolaikinės muzikos forumas tiek pakeitė savo pavidalą, lyginant su ankstesnių metų ir ypač pirmaisiais festivaliais, kad tarp publikos jau retai besutiksi „bendruomenės“ – kadaise festivalį pagimdžiusios Lietuvos kompozitorių sąjungos ir jai prijaučiančios aplinkos narių. Bet ir bendruomenė, reikia pripažinti, per tuos metus keitėsi, atsinaujino. Kaip ir „Gaida“. Šiais metais ypač juntamas festivalio posūkis link šiuolaikinės miesto muzikinės kultūros su ryškėjančiu akcentu į įvairias elektroninės, intelektualios klubinės muzikos apraiškas. Taip pat posūkis link žanrų maišymo, įprastą akademinės šiuolaikinės muzikos produkciją, kurios festivalyje irgi yra, bet ji jau nebėra dominuojanti, norom ar nenorom paliekant koncertiniams sezonams, „filharmoninei“ scenai. O „Gaida“ bando vizionieriškai žvelgti į ateitį arba suprodiusuoti ir atvežti tai, ko kitur mūsų scenose neišvysite, bent jau kol kas.

Taigi – ar mėgstate šokti? Mat ne kartą festivalio koncertuose tektų iškeisti patogią klausytojo kėdę užtemdytoje žiūrovų salėje į galbūt irgi užtemdytą, bet ne tokią anoniminę šokių salę, kurioje, aišku, galima irgi „ramiai“ klausytis muzikos stovint, bet vis dėlto buvimo tokiuose renginiuose prasmė atsiranda tik tuomet, jei esi nusiteikęs įsitraukti, ne tik stebėti.

„Gaidos“ atidarymo koncerte mūsų santūriajai publikai irgi teko keletas iššūkių. Spalio 4 d. Nacionalinės dailės galerijos Didžiojoje salėje įvyko trijų dalių koncertas. Pirmoje Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jaunojo maestro Martyno Stakionio, pirmą kartą atliko Dominyko Digimo kūrinį „I Daydreamed the Dripping Sand“ (vertimas galėtų būti „Sapnavau byrantį smėlį“), taip pat drauge su choru „Vilnius“ – Arvo Pärto kūrinį „Adam’s Lament“ („Adomo rauda“).

Antroje koncerto dalyje viena iš festivalio kviestinių žvaigždžių, pianistas ir kompozitorius Francesco Tristano skambino savo Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Island Nation“ bei keletą solo pjesių iš naujausio albumo „Tokyo Stories“ („Tokijo istorijos“). O trečioje vakaro dalyje Tristano pasirodė jau kaip didžėjus, vyko jo gyvosios elektronikos pasirodymas.

Digimo „I Daydreamed the Dripping Sand“ paliko gerą įspūdį. Kūrinys tęsia jo ankstesnių opusų orkestrui („no sense“, 2016, „per sense“, 2018, sukurtų kaip diplominiai darbai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) liniją, kuriai būdinga ir „subtili konsonansinė raiška“ (už tai 2017 m. kompozitorius pelnė apdovanojimą Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kūrinių rinkimuose), ir lėtas garsinių bangų auginimas. Nors klasikinės teminės medžiagos plėtotės nėra, Digimo muzika nestovi vietoje, jos įdomu klausytis.

Pärto „Adomo rauda“ – 2010 m. parašytas kūrinys chorui ir orkestrui pagal vienuolio atsiskyrėlio šv. Silvano Antoniečio tekstą, giedamą rusų kalba. Šis opusas yra būdingos Pärtui muzikinės raiškos ir atspindi jo dvasinius ieškojimus, gal net praktikas. Premjerinis kūrinio įrašas iš Stambulo muzikos festivalio pelnė „Grammy“ apdovanojimą, ir nors griežė Borusan Stambulo filharmonijos orkestras, tąkart paradui vadovavo estų atlikėjai – Estijos filharmonijos kamerinis choras, ansamblis „Vox Clamantis“, dirigavo Tõnu Kaljuste. Netenka abejoti, kad jie itin atsakingai rengė kūrinio premjerą.

Lietuvos atlikėjai, matyt, nejuto tokio asmeninio santykio nei su kūriniu, nei su autoriumi, todėl atlikimas išėjo vėsokas. Vis dėlto labai susidomėjusi išklausiau kūrinį – kaip gana tiesiogiai savo prasmes bylojantis tekstas yra įprasminamas muzikos, ir nors choras galėtų siekti subtilesnio garso, o orkestras – jautresnio susigrojimo, šios muzikos poveikį, regis, pavyko pajusti. Tiesa, visuma pasirodė pernelyg ištempta. Pärtui būdingame skambesio ir pauzių žaisme pastarosios netapo „skambančios“, tačiau apskritai atlikimas leido pajusti kūrinio mastą.

Toliau vyko Tristano pasirodymas prie fortepijono. Teko skaityti, kad dėl savo pavardės ir romantiškos povyzos šis atlikėjas kartais lyginamas su mitiniu viduramžių Tristanu. Tęsiant šią metaforą, jo pasirodymą „Gaidoje“ galima būtų apibūdinti taip: Tristanas visai neliūdi be Izoldos. Koncerto fortepijonui ir orkestrui „Island Nation“ (2016) muzika džiaugsminga, kupina ritminio gaivalo, o koncerto finalas – 3 dalis „Opa!“ (graikiškai taip raginama švęsti arba šokti) – apskritai ragino įsitraukti publiką plojant. Ši muzika balansuoja ant saldumo ir gal net kičo ribos, bet žvelgdamas į autorių-atlikėją negali nepriimti jo siūlomų žaidimo taisyklių, paperka visiška jo laisvė ir atvirumas. Ypač tai buvo justi Tristanui atliekant „Tokyo Stories“ (2019) pjeses: pasitelkęs elektroninį ritmą, jis pasimėgaudamas beveik improvizavo prie fortepijono, kurio garsai atrodė atėję ne tik iš klasikos, bet ir iš populiariosios muzikos sferos. O trečioje dalyje tie, kurie neišsigando galimybės arba būtinybės atsidurti labiau klubinėje erdvėje, galėjo įvertinti atlikėjo sugebėjimą miksuoti elektroninius garsus.

P. S. „Gaidoje“ šeštadienį įvyko visai kitokio pobūdžio mišrių kūrinių premjeros – Justės Janulytės ir Žilvino Kempino „Skycity“ ir „Waves“ bei Vytauto V. Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko „Quantonom“, kurie visą festivalį bus rodomi specialiai įrengtoji NDG erdvėje. Tai tarsi paralelinė tikrovė garsinei ir vaizdinei meditacijai, į kurią gali pasinerti visi – taip pat ir tie, kurie šokti nenori.