7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po dešimties metų

Pokalbis su „The Rooster Gallery“ vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene

Nr. 40 (1277), 2018-12-07
Dailė
Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. M. Žičiaus nuotr.
Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. M. Žičiaus nuotr.

Šiek tiek keista, kad praėjo jau dešimt metų nuo „The Rooster Gallery“ pradžios, nes vis dar yra jausmas, kad tai nauja ir labai reikalinga iniciatyva. O gal naujumo įspūdis susijęs su tuo, kad galerija ištikimai orientuojasi į jaunus kūrėjus? Apie pagrindinius pokyčius, pasiekimus ir artimiausius planus kalbamės su dailės kritike, galerijos įkūrėja ir vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene.

 

Pradėjote veiklą 2008-aisiais kaip mobili galerija „Gaidys“, vėliau pakeitėte pavadinimą į anglišką versiją „The Rooster Gallery“. Ar tai susiję su pasikeitusia orientacija į platesnes nei Lietuvos rinkas? Kokia svarbiausia galerijos veikla dabar?

Taip, veiklos pradžioje norėjosi truputį nepatogaus, dėmesį atkreipiančio pavadinimo, tačiau ilgainiui jį „išaugome“. Kokius trejus metus naudojam tik anglišką pavadinimą, kuris yra nuosaikesnis. Žinoma, tai susiję su tarptautine veikla. Kai užsienio projektai persvėrė vietinius, naudoti anglišką versiją tapo tiesiog patogiau.

Nuo veiklos pradžios vienas iš pagrindinių mūsų tikslų buvo pristatyti jaunųjų menininkų kūrybą, atrasti perspektyviausius menininkus. Galerija siekia reprezentuoti aktualiausias šiuolaikinės tapybos tendencijas ir populiarinti jaunąją tapybą. Todėl šiandien dirbame su vienais ryškiausių jaunosios kartos menininkų – atstovaujame tapytojams Kristinai Ališauskaitei, Andriui Zakarauskui, Auksei Milukaitei, Eglei Karpavičiūtei, Vitai Opolskytei, Alinai Melnikovai, Tomui Daukšai bei Ramintai Blaževičiūtei. Taip pat bendradarbiaujame su Stasele Jakunskaite, Kazimieru Brazdžiūnu bei Visvaldu Morkevičiumi.

Tarp svarbiausių galerijos veiklų – personalinių ir grupinių parodų organizavimas Lietuvoje ir užsienyje, atstovaujamų menininkų kūrybos pristatymas tarptautiniuose konkursuose ir meno mugėse, jų kūrinių integravimas į svarbių meno sklaidos institucijų kolekcijas.

 

Kas atrodo svarbiausia iš sukauptos patirties? Ką ji keitė?

Vienas iš šios veiklos privalumų / įdomumų yra nuolatinis bendravimas su menininkais, kūrybos procesų stebėjimas (o kartais ir dalyvavimas juose). Daug išmokstu iš savo menininkų, o mūsų bendradarbiavimas dažnai perlipa oficialius, formalius santykius.

Žinoma, yra ir mažiau malonių patirčių – kaip kad balansavimas ant išlikimo ribos bei nuolatinis vertimasis per galvą ieškant galimybių įgyvendinti savo idėjas. Kurdama galeriją studijavau kultūros vadybą, pamenu, tuomet naiviai tikėjausi, jog šioje veikloje taikant elementarias verslo strategijas niekad neteks vadovautis ištiestos rankos principu. Lietuvoje, dėl istorinių aplinkybių, ilgą laiką nebuvo privačių galerijų tradicijų, ilgainiui susiformavo hibridinis modelis – dauguma jų (taip pat ir „The Rooster Gallery“) veikia kaip viešosios, ne pelno siekiančios įstaigos, tačiau visuomenės ir valdžios institucijų dažnai priimamos kaip verslo vienetas. Kas būtų visiškai normalu labiau išsivysčiusiose meno rinkose. Visgi tikiu, kad ateis ta diena, kai galerijai nebereikės nuolat teikti paraiškų ir tikėtis paramos iš įvairių fondų.

 

Kalbant apie tarptautines meno muges ir parodas svetur, kuri paliko didžiausią įspūdį ir kodėl? Kiek mugėse stengiamasi pristatyti jaunus menininkus (kurių kūryba vėliau turėtų tapti gera investicija)? Ar Jūsų galerija šiuo požiūriu iš nedaugelio, ar tai dažna strategija?

2011-aisiais pradėję nuo Lietuvoje vykstančios tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“, dar tais pačiais metais ėmėmės užsienio mugių ir projektų. Viena pirmųjų išvykų į Šveicariją buvo labai sėkminga, padėjo užmegzti naudingų pažinčių. Nuosekliai dalyvaudami iš pradžių kuklesnėse meno mugėse, pamažu buvome priimti į solidesnių renginių dalyvių sąrašus.

Galerijos menininkų kūryba buvo pristatyta meno mugėse Londone, Paryžiuje, Ciuriche, Maskvoje. 2016-aisiais patekus į meno mugę „ArtDubai“ ėmė vertis vis daugiau iki tol uždarų durų. Praėjusiais metais buvome pakviesti į prestižinę mugę „Artissima“ Italijoje, kuri yra Europos meno mugių dešimtuke. Po šių pasirodymų sulaukiame vis daugiau pasiūlymų.

2018-ųjų sezonas mums rekordinis – dalyvavome aštuoniose meno mugėse: „ArtDubai“, „Fresh Paint“ Tel Avive, „TAF“ Tbilisyje, „ArtVilnius“, „Code“ Kopenhagoje, „CosMoscow“, „ViennaContemporary“, „ArtVerona“. Iš jų išskirčiau Dubajaus bei Vienos muges dėl įspūdingų dalyvių sąrašų, geros organizacijos ir lankytojų skaičiaus. Mugėse dalyvauja tikrai įvairios galerijos – ir visai jaunos, ir labai žinomos bei įsitvirtinusios. Jaunų menininkų kūryba čia dažnai atsiduria visai šalia pasaulinio garso menininkų. Galerijos dažnai diversifikuoja pasiūlą ir šalia pripažintų menininkų stengiasi pristatyti ir visai naujų vardų, tad mūsų atvejis (kai dirbama išskirtinai su jaunaisiais) yra šiek tiek retesnis.

Kita veiklos kryptis – bendradarbiavimas su užsienio meno galerijomis. Manau, kad mažoms ir vidutinėms galerijoms, norint būti pastebėtoms, tiesiog būtina palaikyti glaudžius ryšius su kitomis galerijomis. Turime galerijų partnerių Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje. Todėl bendradarbiaudami su Europos galerininkais ir kuratoriais esame surengę personalinių ir grupinių parodų Šveicarijoje, Olandijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tikimės, kad mūsų pozicijas tarptautiniame meno lauke taip pat sustiprins galerijos filialo užsienyje įkūrimas. Viena iš svajonių pradeda pildytis, šiuo metu aktyviai dirbame su partneriais Kinijoje, tad labai tikiuosi, kad greitai bus kuo pasigirti.

 

Kas perka iš Jūsų kūrinius – atminties vietos (muziejai, kolekcijos, fondai) ar privatūs asmenys? Kokia vyrauja kūrinio samprata: kaip investicija, lošimas, asmeninė aistra? Gal yra kokių išskirtinių atvejų?

Pastebiu, kad domėjimasis vizualiaisiais menais Lietuvoje regimai auga. Tai byloja ir vis didesnis rengiamų parodų lankomumas, įvairių ekskursijų, meno istorijos ar kolekcionavimo pagrindų kursų populiarumas. Žmonės tarsi išsiilgę įdomesnio ir turiningesnio laisvalaikio praleidimo būdų, tad menas vis dažniau atsiranda jų kasdienybėje. Pamažu ima sklaidytis mitas, kad meno kūrinius įsigyti gali tik pasiturintys žmonės. Tarp mūsų klientų yra labai įvairių žmonių.

Pradedančių menininkų kūrinių kuklesnėmis kainomis įsigyja ir studentai ar senjorai. Didžiųjų Lietuvos kolekcininkų ir mecenatų (Viktoro Butkaus ir Danguolės Butkienės, Viliaus Kavaliausko ir „Lewben Art Foundation“) pavyzdžiu sekdami, vis dažniau į meną atsigręžia ir Lietuvos verslo atstovai. Įmonės pradeda savas kolekcijas, pamažu į šią veiklą įtraukdamos ir darbuotojus. Tarkim, nutarus kasmet įsigyti po vieną meno kūrinį visi lanko parodas ar menininkų studijas, diskutuoja ir teikia savo pasiūlymus, galiausiai po bendro balsavimo naujas meno objektas papildo kolekciją.

Vienas svarbesnių atvejų mums – Eglės Karpavičiūtės penkių darbų ciklo įtraukimas į Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinės dailės galerijos kolekciją. Procesas buvo išties ilgas ir įdomus, teko pateikti daugybę medžiagos ir informacijos, laukti komisijų išvadų.

 

Erdvių keitimas pristatant vis kitą autorių gali būti ir naudingas, bet ar nesvajojate apie nuolatines patalpas?

Galerija 2008-aisiais veiklą pradėjo kaip jaunų kultūros vadybininkų iniciatyva su kilnojamosiomis parodomis ir trumpalaikiais meniniais įvykiais, juridinį statusą įgavo tik 2011-aisiais, bet savo mobilumą išsaugojom. Tik pastaruoju metu gyvename kiek sėsliau, esame įsikūrę „Vilniaus vartų“ komplekse, bet ir čia jau spėjome pabuvoti 3 skirtingose erdvėse. Nuolat ieškome alternatyvių eksponavimo formų, išryškinančių konkretaus menininko kūrybą, pasiūlančių naujus meno kūrinio perskaitymo būdus. Galerijos organizuotos parodos atvėrė visuomenei įprastai neprieinamas erdves, loftus, istorinių pastatų interjerus.

Dešimt klajokliškų metų buvo turtinantys, bet kartu ir varginantys. Esame viena iš kelių Vilniaus galerijų, negaunančių patalpų lengvatinėmis sąlygomis. Vis dėlto veiklą tęsti norėtųsi naujose, nebelaikinose patalpose. Labiausiai įsivaizduočiau dideles, atviras, lofto tipo erdves. Kai lankiausi Rygos bienalėje, nustebau, kad ten tiek daug neįtikėtinų didžiulių fabrikų, dar apleistų, nepanaudotų, idealiai tinkančių menui. Tik tada sužinojau, kad sovietiniais laikais didžioji dalis Baltijos šalių pramonės telkėsi būtent Rygoje.

 

Laikas greitai lekia. Ką darysite, kai Jūsų atstovaujami jauni autoriai nebebus jauni? Kada menininkai tampa nebejauni? O gal keisis galerijos profilis?

Mano manymu, menininko „nebejaunumą“ nulemia ne amžius, bet jo kūrybinės biografijos svoris. Natūralu, kad drauge su galerija auga ir atstovaujami menininkai. Priėjome momentą, kai iš „naujos, pradedančios“ galerijos ir „jaunų, kylančių“ menininkų peržengiame į „įsitvirtinusių, žinomų“ kategoriją. Tokia kaita yra natūrali ir atitinka visus galerijos ir menininko karjeros raidos etapus. Ryšys su esamais menininkais man yra labai brangus, tad drastiškų pokyčių nebus. Žinoma, dėmesį jaunųjų tapybai visada išlaikysime. Visgi pastebiu, kad ilgainiui ir pati tapybos sąvoka man darosi fluidiškesnė.

 

Kuo specifiškas yra darbas su jaunais autoriais?

Kiekvienas darbas turi savų niuansų ir ypatumų. Viena vertus, dirbti su pradedančiu menininku gana lengva – nėra dalykų, kuriuos reikėtų atitaisyti ar keisti. Susitari taisykles, susidėlioji planą ir bandai jo laikytis. Tačiau visada išlieka ir rizikos faktorius, radikalūs pokyčiai daug dažnesni būtent karjeros pradžioje.

Džiaugiuosi, kad neteko patirti didelio nusivylimo renkantis, su kuo dirbti. „The Rooster Gallery“ atstovaujami tapytojai vieni įdomiausių tarp savo kartos, aktyviai dalyvauja svarbiausiuose Lietuvos šiuolaikinio meno renginiuose. Daugelis jų yra bienalių ir kvadrienalių dalyviai, konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkai ir prizininkai. Jų darbų jau yra įsigiję ne tik privatūs kolekcininkai, bet ir tokios institucijos kaip Nacionalinės dailės galerija, MO, „Lewben Art Foundation“, „UAE Unlimited / Modern&Contemporary Middle Eastern Art Collection“, „Red Bull“, „Akzo Nobel“, „Bank of Sharjah“. Galerijos menininkų potencialas įvertintas ir užsienyje – garsių pasaulio meno institucijų skelbiamuose konkursuose, kurių nugalėtojais jie ne kartą yra tapę. Pavyzdžiui, Kristina Ališauskaitė yra įtraukta į perspektyviausių pasaulio tapytojų šimtuką „100 Painters of Tomorrow“ (britų leidyklos „Thames&Hudson“ leidinys), ji tapo konkursų „Arte Laguna“, „Saatchi Painted Faces“, „ArtMazeMag“ finalininke. Eglė Karpavičiūtė yra dviejų Italijos konkursų („Premio Combat Prize“ ir „Donkey Art Prize“) nugalėtoja bei „Sovereign European Art Prize“ laureatė.

 

Pekine surengėte Andriaus Zakarausko parodą „Trys potėpiai“ galerijoje „Xin Dong Cheng Space for Contemporary Art“. Kaip paroda buvo sutikta? Kaip ir kuo tokią didelę rinką galėtų dominti mūsų mažos šalies autorius?

Tai apskritai pirmoji lietuvių menininko personalinė paroda šioje šalyje, tad mums – didelis pasiekimas. Iki tol lietuvių menas būdavo pristatomas tik grupinėse parodose. Dar labiau džiugina tai, jog Andriaus kūriniai sulaukė didelio susidomėjimo. Atidarymą aplankė penkių šalių ambasadoriai, itin palankiai įvertino pagrindiniai meno žurnalai ir portalai. Priešingai nei Lietuvoje per atidarymus, žurnalistai Andrių kalbino apie kelias valandas, detaliai gilinosi ir domėjosi. Visa tai labai teikia vilčių, kad čia tik mūsų draugystės su Kinija pradžia.

 

Ar galėtumėte išduoti kokią nors svajonę, kuri, Jūsų nuomone, reikštų sėkmę?

Šiuo metu artima svajonė, tikslas būtų patekti į vieną iš trijų didžiųjų meno mugių pasaulyje, kad ir į „Frieze“!

 

Apmąstant galerijos veiklos dešimtmetį, rengiama paroda „Backstage Party“.

Gimtadieninis atidarymo vakarėlis vyks gruodžio 11 d. 18.30 Gynėjų g. 14, Vilniuje.

Paroda veiks iki gruodžio 22 d.

Galerija dirba antradieniais–penktadieniais 14–18 val., šeštadieniais 14–17 val.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. M. Žičiaus nuotr.
Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. M. Žičiaus nuotr.
D. Petrulaičio nuotr.
D. Petrulaičio nuotr.
Iš parodos „Big Picture“. D. Petrulaičio nuotr.
Iš parodos „Big Picture“. D. Petrulaičio nuotr.