7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Poetiškas kasdienybės skambesys

Antano Sutkaus retrospektyva „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Paulina Blažytė
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Fotografija
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu. O kad žmonės mėgaujasi Sutkaus kūryba, yra akivaizdu. Niūrią sekmadienio popietę užsukusi į galeriją net nustebau dėl paties įvairiausio amžiaus lankytojų gausos. Tikriausiai tik 2016-aisiais, vykstant Šarūno Saukos tapybos parodai, mačiau čia tiek žiūrovų. Kaip ir pastarojo menininko, taip ir Sutkaus eksponuojamiems darbams intensyviai akompanuoja juos stebinčiųjų diskusijos – prisimenama praeitis, tyrinėjamos aprangos ar aplinkos detalės, sovietmečio ženklai.

 

Tad kuo gi žmones taip traukia Sutkaus kūryba? Pirmiausia reikėtų paminėti menininko statusą – jis jau kelias dešimtis metų gerai žinomas ir vertinamas Lietuvos ir pasaulio mastu. Antra priežastis – jo fotografijų universalumas. Kitaip nei, pavyzdžiui, dažnu šiuolaikinės, konceptualiosios fotografijos atveju, darbai nereikalauja nuodugnaus gilinimosi į juos pagrindžiančią idėją. Žinoma, kontekstas, tuometinės politinės, socialinės sąlygos turi įtakos vaizdų suvokimui, tačiau visiškai gali pakakti ir paties vaizdo. Juk menininkas, kaip ir daugelis kitų jo kartos fotografų, savo darbais kalba apie visiems gerai pažįstamas kasdienybės akimirkas, gyvenimo cikliškumą, žmones saistančius ryšius. O daro tai Sutkus neįtikėtinai meistriškai – čia paaiškėja ir trečioji parodos „Kosmos“ sėkmės priežastis. Nuneigti fotografo talentą būtų neįtikėtinai sunku, tikriausiai ir neįmanoma.

 

Kai galvojau, kuo mane sužavėjo ir žavi Antano Sutkaus kūryba, pirmiausia iškilo žodis „jausmas“. Man jo darbai persmelkti jausmo – kaskart kitokio, tačiau vis tokio pat stipraus. Menininko fotografijos nėra vien neutralūs komentarai. Kartais atrodo, jog skvarbus Sutkaus žvilgsnis prisikasa prie pačios įvykio ar net asmens esmės. Galbūt labai romantizuoju, tačiau negalėjau atsikratyti šios minties žvelgdama į menininkų Jono Meko ir Romualdo Rakausko vaizdus. Pastarasis besišypsantis guli pievoje, o šalia jo – pavieniai gėlių žiedai. Iškart prisiminiau vėliau atsirasiančią fotografo seriją „Žydėjimas“ (1974–1984) ir nudžiugau nuo minties, jog menininkas, rodos, netyčia įkūnijo savo paties kūrybą. Nors su Meko darbais iškilo ne tokios tiesioginės asociacijos, pamačiusi vėjyje besiplaikstančius plaukus ir rankose laikomą kamerą, tarytum išgirdau užkadrinį autoriaus balsą, skambantį jo sukurtų filmų fone.

 

Apskritai, daugelis Sutkaus fotografijų atrodo turinčios savo vidinį pasaulį, lyg ir siužetą. Mums pavyksta pamatyti tik trumpą jo blyksnį, tačiau istorija nesustabdomai vyniojasi, intuityviai nujaučiant ar tiesiog įsivaizduojant, kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Patys paprasčiausi veiksmai, tokie kaip važiavimas troleibusu ar stoviniavimas gatvėje, ima priminti poetišką būtį – čia vėlgi atsiskleidžia autoriaus gebėjimas stebėti gyvenimą ir pamatyti dėmesio vertus momentus, atskleisti jų žavesį. Įkvėpta tokių minčių, bandžiau ir aš keliaudama namo autobusu kiek kitaip pažvelgti į mane supantį miestą ir jo žmones, tačiau sunku buvo prisiversti manyti, jog po daugelio metų ateities kartos galėtų su švelnumu stebėti šią rūškaną dieną ir į telefonų ekranus nukreiptus veidus. Gal trūko įgudusios fotografo akies, o gal tiesiog praeitis dažnai turi romantiškesnį atspalvį.

 

Žodį „romantika“ šiuo atveju verta vartoti atsargiai – visgi Sutkaus fotografijose matome ne patį šviesiausią Lietuvos istorijos etapą. Dėl šios priežasties parodos kuratorių ir organizatorių bandymai akcentuoti tuomet egzistavusią europietišką valstybės tapatybę gali pasirodyti kiek pritempti. Anotacijoje teigiama, jog „[...] parodai atrinkti išskirtiniai Antano Sutkaus darbai aiškiai iliustruoja, kad 1945–1991 metų laikotarpiu Lietuva išliko visiškai europietiška“, bet ar iš tikrųjų taip buvo? Galbūt šis teiginys tinkamas kalbant apie meninius ieškojimus, tačiau ir čia esama išimčių – lietuvių fotomenininkų pamėgta humanistinė fotografija pasauliniu mastu vėliau sulaukė ir kritikos, o čionykščiai kūrėjai neturėjo galimybės išsiugdyti kritinio mąstymo. Ką jau kalbėti apie nuo okupacijos neatsiejamą kultūrinę ir socialinę atskirtį, įvairiausio pobūdžio apribojimus, cenzūrą, deficitą. Žiūrint į fotografijose užfiksuotus šviesius lietuvių veidus, į kuklius, bet stilingus jų apdarus, tai kartais pasimiršta. Tačiau užtenka poros darbų, iš kurių žvelgia rūsti Lenino fizionomija, ir tuometinė realybė nebeatrodo tokia jau europietiška. Be to, didžiąją dalį parodai atrinktų darbų sudaro miestiečių (vilniečių) atvaizdai, o juk provincijoje gyvenimas buvo dar kitoks.

 

Parodoje „Kosmos“ yra ir kitokių Sutkaus kūrybos pavyzdžių, ne tik fotografijos, kuriose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į žmogų. Tai vaizdai iš paukščio skrydžio, gamtos ir architektūros etiudai. Pastarieji darbai bendrame menininko kūrybos kontekste man pasirodė ne tokie gyvybingi, kažin ko stokojantys – galbūt iš fotografijos žvelgiančių hipnotizuojančių akių? Tačiau, kaip jau minėjau, būtent skirtingų asmenybių, charakterių, emocijų fiksavimas ir yra Sutkaus stiprybė, leidžianti pilnavertiškai atsiskleisti jo talentui. Apskritai menininko kūryba yra gana vientisa, be drastiškesnių eksperimentų ar nuklydimų – ar bent jau toks jos įvaizdis susidaro lankant parodą. Tam pasitarnauja ir eksponavimo būdas, didžiąją darbų dalį iškabinant ant išlenktų sienų „asociatyvia tvarka“. Manau, jog toks sprendimas tinkamiausias norint atskleisti Sutkaus kūrybos universalumą, estetiką ir žavesį – fotografijų tėkmė nusineša su savimi žiūrovą, o temų, vietos ir laiko variacijos kuria dinamišką atmosferą, vis nudžiugina kuo nors dar nematytu, jaudinančiu. Tai itin svarbu turint omenyje, kad darbų ganėtinai daug ir nuolat reikia kažko, kas toliau kurstytų lankytojo smalsumą, vestų jį tolyn per banguojančią vaizdų jūrą.

 

Kita vertus, likusi ekspozicijos dalis man nepadarė didelio įspūdžio. Įsivaizduoju, kad ji atsirado daugiausia dėl būtinybės parodyti Sutkaus sukurtus dalykiškus komunistų partijos atstovų portretus, nepamirštant ir šios istorijos pusės, tačiau išlaikant atstumą. Tai suprantama ir reikalinga, tačiau kai kuriems kitiems teminiams blokams tarsi pritrūksta pagrindimo, svorio. Menininkams skirta dalis gana silpna, jų portretai tikrai ne tokie išraiškingi, iškalbingi kaip pagrindinėje ekspozicijos dalyje esantys kolegos Vito Luckaus ar jau minėti Rakausko, Meko atvaizdai. Keistokai skamba ir darbus papildantis patosiškas aprašymas, kuriame kalbama apie išgyventas vidines kovas ir personalijų tekstuose „tik tarp eilučių“ įskaitomas potekstes. Sutinku, jog menininkams tai buvo sudėtinga, daug kūrybinių kompromisų ir suvaržymų pareikalavusi epocha, tačiau tekstas nelabai įtikina, kai šalimais kabo į politinę veiklą aktyviai įsitraukusio, gausiai spausdinto ir privataus vairuotojo vežioto Juozo Baltušio portretas.

 

Lietui ir grafikai skirtos darbų grupės taip pat galėjo sėkmingai įsilieti į bendrą Sutkaus kūrybos kontekstą, bet gal šiuo atveju paprasčiausiai vengta pertekliaus. Pagrįsta atrodo fotografijų, atvaizduojančių „išgyvenusiuosius“, atskirtis, įdomu buvo pamatyti knygoms, albumams dedikuotą intarpą – daugiausia dėl dėmesio, suteikto „Vilniaus šiokiadieniams“, turėjusiems įtakos tuometinės Lietuvos fotografijos vystymuisi.

 

Tikiu, kad tie, kuriuos savo sūkurin įtraukė Sutkaus vaizdinių magija, į parodą tikrai dar kartą sugrįš. Ir ne dėl garsaus fotografo vardo, o dėl jo virtuoziško gebėjimo vaizdu papasakoti istorijas. Jose per langus gatvėn žvelgia merginos, tėčių rankas įsitvėrę laiko berniukai, o Sartre’as atrodo tarsi išpieštas tušu.

 

Paroda veikia iki sausio 13 d.

© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.