Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.

Kaip jaustis, kai į tave meta daugiau nei 300 meno kūrinių? Tyčia! MO parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuratorių komanda (Inga Lāce, Adomas Narkevičius ir Rebeka Põldsam) žaidžia stokos ir pertekliaus kontrastais. Nuo popierinių sienų į mus veržiasi monumentalios figūratyvinės tapybos gausa, kviečianti skirti bent keletą valandų apmąstymams ir sugrįžti dar – pagaliau tas luvriškas efektas Vilniuje, kai menas tave nugali kiekybe (beveik nenuolaidžiaujant kokybei). Apie nemažą dalį rodomų darbų būtų galima parašyti po atskirą apžvalgą (daugelis jau ir aptarti istoriškai, o štai dar nauja laiko perspektyva).

Henrikas Čerapas buvo visada. Kartais pamesdavai jį iš akių, kol praėjus neilgam laiko tarpui jis vėl pasirodydavo. Prieš 35 metus eksponuoti redukciją patyrę alijošiai, kai objektas tirpte tirpsta erdvėje, beveik joje pranykdamas. Alijošiai buvo sutapyti iki augalo gyvybės pabaigos, jam sudžiūstant ir žūstant. Jie buvo virtę nenuskutama lipnia tapytojo etikete. Bet pats pripažino jų vertę, laikydamas juos nebe paveikslėliais, o objektų struktūromis.

Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.

Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?