Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Seniai seniai, prieš dvidešimt metų, gyveno „Geros blogybės“ – ir aš ten buvau, viską mačiau, alų midų gėriau. O gal to visai nebuvo? Jų tariamo gyvenimo nuogirdos kartais pasiekia viešumą, bet tarsi iš pogrindžio, kitų svarbių veiksnių aprašymuose, kaip istorija apie sovietinių Parodų rūmų tapsmą Šiuolaikinio meno centru, sutapusį su „Gerų blogybių“ inauguracine paroda šioje institucijoje 1992 metais. Tik pastarųjų dvidešimties metų meno diskursas – tekstai, parodos, studijos ir edukacija – gali patvirtinti ar paneigti šio meno fenomeno svarbą. Jono Meko vizualiųjų menų centre vykstanti paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ (kuratorė – Laima Kreivytė) yra vienas pirmųjų bandymų pažvelgti į šį Lietuvos šiuolaikinio meno formavimosi etapą.

2013 06 19 – 2013 08 18

Atidarymas: 18 val., trečiadienis, birželio 19 d.

Autentiškumo sertifikatai šiandien yra vienas iš svarbiausių meno kūrinio aspektų. Dažnai jie įkūnija patį meno kūrinį, nurodydami į jį, būdami jo dokumentu, juridiniu patvirtinimu ir fiskaliniu čekiu. Menininkų pasirašyti sertifikatai patvirtina meno kūrinio autorystę bei originalumą ir leidžia meno kūriniui atsirasti rinkoje kaip firminiam produktui, nesvarbu, koks nematerialus ar laikinas jis būtų. Nors bet kurio kūrinio meninė vertė tarsi turėtų būti akivaizdi žinovo akiai, sertifikatai nukreipia mūsų dėmesį kitur ir įrodo, kad fizinių ar estetinių objekto savybių kartais nepakanka meno kūriniui įsteigti.