Baltijos trienalė pavadinimu įsako – „Išsižadėk šmėklų“. Anot kuratoriaus Vincent’o Honoré, tos šmėklos yra tapatybėje (angl. identity). Matyt, atėjo laikas! Deginkime asmens tapatybės korteles ir kurkime naują nuasmenintą grupinę ideologiją, paremtą dar ankstesniame renginyje – XIII Baltijos trienalės preliude – cituojamu Liv Wynter eilėraščiu „Kaip tampama antžmogiais“. Programa tokia – prisikėlęs Friedrichas Nietzsche kartu su poliglotais, provokuojančiais mušeikomis, prie korimo priprantančiais šunimis, feministėmis ir alternatyvių bendruomenių kūrėjais bei utopistais, susikibę rankomis, pritvinkę įtampos ir nužmoginti mutuos į antžmogius ir kažkas turės pasikeisti. Paroda skelbia kolektyvinę būsimų antžmogių viziją, siekiama sukurti erdvę, nurodančią ir į ateitį, ir į praeitį, ir neaišku kur. Prasminiame lygmenyje atsisakoma bet ko, ką galima kaip nors identifikuoti, čia užimama absoliutaus kintamumo ir reliatyvizmo pozicija.

Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.