Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2023 m. gegužės 2 d., 12:47

Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą. Juk nė viena knyga neišleidžiama be redaktorių ir korektorių indėlio, o tekstai į teatro sceną, regis, kartais paleidžiami tiesiog kaip besiliejantys iš kūrėjų širdies. Bet ne visada šis „nuoširdumas“, nes „taip žmonės kalba gyvenime“, veikia scenoje. Tai svarbu ne tik dėl lietuvių kalbos puoselėjimo ir noro tobulėti gilinantis į jos subtilybes, bet ir dėl meninės spektaklio visumos precizijos.

Režisieriaus Aleksandro Špilevojaus kūrybai įtaką darė dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas. Po jo spektaklio „Girti“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023) ne vienas aktorius pabrėžė, koks jis atidus tekstui ir kad šis spektaklyje svarbiausias. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Špilevojaus pastatyta naujausia jo paties pjesė „Jona“ turi struktūrinių ir teminių panašumų su Wyrypajewo dramaturgija, tačiau kalba Špilevojaus kūrinyje, kitaip nei Wyrypajewo kūryboje, šįkart vis dėlto neįgyja meninės formos. „Jona“ sudarytas iš dramaturginėms taisyklėms paklūstančių scenų, kuriose gausu peripetijų ir staigių situacijos pokyčių, be to, viskas išmaniai susijungia į visumą, tačiau veikėjų žodžiams trūksta formos ir ritmo, tarsi svarbi būtų tik situacija ir personažai, o pakalbės jie, „kaip eisis“. Kadangi situacijos ir personažai subtilumu nepasižymi, kalba atrodo dar labiau nesuvaldyta, kaip ir žanras, turintis juodosios komedijos užuominų.

Spektaklyje „Jona“ juntamas siekis kalbėti svarbiomis egzistencinėmis temomis, atgaivinti atbukusius jausmus, skatinti savęs ir kito priėmimą, artimo meilę, tačiau ne tik dramaturgijai, bet ir aktorių vaidybai trūksta subtilumo ir savitumo, o tai supaprastina turinį. Vis dėlto kiekvienas žodis, kiekvienas aktoriaus gestas, mimika ar žvilgsnis yra svarbus. Todėl norisi kelti kokybės lygį, kad būtų kur stiebtis ieškant ir tobulinant išraiškos priemones. O kalba – viena jų.

Rimgailė. 2023 m. gegužės 12 d., 14:45

Rašau atsakymą, bet atsakinėju į ankstesnį tavo laišką. Vėluoju, nes nespėju su premjeromis, bet vis dėlto bandau pasivyti su spektakliais. Pamačiau Gedimino Rimeikos spektaklį „Gyvenimas – tai sapnas“. Tu rašei, kad čia „iš spektaklio jaučiamas aktorių noras vaidinti“ – būtent. Iš spektaklio juntamas ir Rimeikos noras panardinti visus į tokį teatrinį sapną, kurį jis nuolat sapnuoja. Šis noras atleidžia išsitęsimą ir neapsisprendimą dėl finalo, nes šis noras persiduoda per atmosferą. Ta medžiaga man pasirodė labai tinkamas įrankis Rimeikos „sapnams“ – tai sodrus, tirštas, bet lengvas buvimas tuose stiklo rūmuose, tose suknelėse, tuose stuburo slanksteliuose ir kaukėse. Nors Rimeika atsakingai imasi teksto, seka juo nuosekliai, norisi manyti, tai ir sukliudo išeiti į pabaigą „taip, kaip jam pačiam norisi“.

Tokie chrestomatiniai tekstai šiuolaikiniame teatre atleidžia kupiūras, koliažiškumus ir kitokį įžūlumą, tad galbūt buvo galima tuo pasinaudoti. Turiu galvoje, kad jeigu šį tekstą Rimeika būtų kiek tvirčiau perėmęs į savo, kaip režisieriaus, rankas, tai būtų nudirbęs ir šiuolaikinio dramaturgo darbą – sušiuolaikinęs ne tik tekstą, bet ir teatrinį kūną. Gal tik spėlioju, tačiau Rimeikos režisūrinei kalbai labai tiktų toks neužbaigtumas, abstraktumas. Jis mąsto vaizdais ir hiperpsichologija, kuri artima absurdo ir siaubo naratyvams. Poetiškas dramaturginis „Gyvenimo – tai sapno“ būvis prisileidžia Rimeiką, tad galbūt įsidrąsinus bus galima ne tik prieiti prie, bet ir užkalbinti Calderóną. Matau, kaip gražiai lukštenasi šio režisieriaus vaizdiniai, kaip jie bręsta, išsikleidžia ir virsta kažkuo apčiuopiamu. Džiaugiuosi galėdama būti šio pavasario liudininke.

Tavo mintis apie kalbą ir kalbėjimą užkabina dar vieną klausimą – tai dramaturgo ir aktoriaus santykis. Kaip jis susiformuoja? Kaip vystosi – ar vyksta, ar vysta? Juk kai aktorius nebepasitiki arba nebesusikalba su režisieriumi, jis gręžiasi į dramaturgiją. Aktorius tekstą prisijaukina, pakeičia jį šnekamuoju, kartais be priežiūros subuitina, kartais prabyla tarsi metaforomis. Pakeiti vieną žodį, ir pabyra visas sakinys, pasikeičia prasmė ar personažo interpretacija, o gal ir velniop nueina visas spektaklis.

Spektaklio kūrimo proceso pradžioje dramaturgija, žinoma, yra režisieriaus atsakomybė, tačiau šiam procesui einant į pabaigą atsakomybė pereina aktoriui. Tik kartais su tekstu elgiamasi taip, lyg tai būtų tik viena iš išraiškos formų. Žinoma, ji tik viena, bet kartais pati svarbiausia. Kartais spektaklį prisimeni tik per tekstą – žodis primena judesį, balsą, mizansceną. Žodis sužadina vaizduotę ir atmintį.

Ieva. 2023 m. birželio 1 d., 15:04

Būtent tokį žodį, „žadinantį vaizduotę ir atmintį“, atradau Justino Vinciūno diplominiame spektaklyje „Dulkės“, jis bus rodomas Jaunimo teatre. Justi, kad režisieriui žodis svarbus, jis kuria pasaulį. Jauni aktoriai atidūs tekstui, jį taria tarsi atsikąsdami kiekvieno žodžio prasmės, o režisierius valdo jų ritmą, neleisdamas jokio kalbos buitiškumo ar chaotiškos improvizacijos. Šiame spektaklyje taip pat patyriau tavo minimą pavasarį, matydama jaunų, romantiškų idealistų, nepaliestų triukšmingos šiuolaikinio pasaulio estetikos, kūrybą. Ji jaudinamai tyra, o šie aktoriai taip tinka vaidinti praeities žmones, kurie buvo naivesni už mus.

Spektaklis pastatytas pagal Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštį 1941–1943“ (dramaturgas Artūras Voiničius). Iš pradžių režisierius sukuria gyvenimą, tačiau vos prasiskleidžia šeši jaunuoliai, kupini ateities vilčių, džiugesio ir meilės, įvyksta Holokaustas. O po to dabarties žmogaus akistata su istorija, negalėjimas suvokti žiaurių praeities įvykių. Spektaklis nuoširdus, nes bando išreikšti ne tik Holokausto aukų, bet ir šių dienų jauno jautraus idealisto skausmą dėl neteisybės, jo nusivylimą žmogumi ir pasauliu, kurio jis nekūrė, bet donkichotiškai bando tokiais gražiais kūriniais jį pakeisti.

Perkeisti pasaulį spektakliu „Metamorfozė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) nori ir režisierius Oliveris Frljićius, tik jo estetika, palyginti su Vinciūno, – visai ne tyra, o gerokai „išmurzinta“ tamsiausių dabarties užkaborių. Su žiūrovais jis bendrauja visai kitokiu tonu ir nesu tikra, ar šis man patinka. Tačiau po „Sirenų“ festivalyje matyto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ to ir tikėjausi.

Per spektaklį ekrane rodydamas į vabalą smeigiamą adatą ir bejėgiškai judančias jo kojytes, manau, Frljićius siekia, kad stebėdami kankinimą pagaliau visam laikui pasišlykštėtume galia. Visais tais valdžios ir paklusimo žaidimais, persmelkiančiais žmoniją nuo politikos iki seksualinių ryšių... Režisierius desperatiškai rėkia, kad nustotume valdyti ir išnaudoti vienas kitą savo poreikiams tenkinti: žmogus – žmogų, žmogus – gyvūną, žmogus – gamtą. Visa tai – apie mūsų smurtą. Pritariu, kad žmogus turi kaskart prigauti save smurtaujantį: jam turi suskausti širdį, net jei priploja vabalą. Tačiau nesutinku, kad žmogus taip žiauriai elgiasi su kitais, nes myli save. Manau, atvirkščiai... Gal daugiausia iš baimės?

Ir Franzas Kafka, ir Frljićius geba pasišlykštėti žmogumi ir jausti jam neapykantą, o mano mizantropiją tuoj pat nugali susižavėjimas jo kūrybingumu – šiuo atveju puikiu „Metamorfozės“ finalu, muzikiniu per spektaklį nukentėjusių vabzdžių pagerbimu. Jis parodo, kad žmogus empatiją kitam pajusti gali tik jį sužmogindamas, tarkim, susodindamas vabalus į miniatiūrines parterio kėdutes ir įkišdamas jiems tarp nebejudančių kojyčių mažytę spektaklio programėlę.

Rimgailė. 2023 m. birželio 13 d., 12:08

1922 m. sausio 16 d. Kafka rašo:

„Pirma: žlugimas, negaliu miegoti, negaliu būdrauti, neturiu jėgų gyventi, tiksliau, ištverti gyvenimo seką. Laikrodžiai eina kas sau, vidinis lekia į priekį velnišku, demonišku arba, šiaip ar taip, nežmonišku tempu, išorinis, užsikirsdamas, eina jam įprastu greičiau. Ar galima tikėtis, kad šiedu skirtingi pasauliai neišsiskirtų, ir jie išsiskirs arba bent jau suplėšys vienas kitą baisingu būdu. Vidinis laikrodis gali taip pašėliškai skubėti dėl įvairių priežasčių, pati akivaizdžiausia iš jų – savistaba, kuri neduoda nusistoti nei vienam suvokimui, gena kiekvieną į viršų, kad paskui jį patį, kaip suvokimą, toliau gintų kitus savistabos vaisius.

Antra: to varymo kryptis – iš žmonijos. Vienatvė, kuri didžiąja dalimi seniai buvo primesta, iš dalies aš pats jos ieškojau – bet argi ir ieškojau ne per prievartą? – dabar tampa aiški ir beribė. Kur ji veda? Ji gali – ir tai, atrodo, labiausiai įtikėtina, – privesti prie beprotybės, apie tai daugiau nieko negalima pasakyti, tas lėkimas eina per mane ir mane plėšo. Bet aš galiu – ar galiu? – nors ir šiek tiek atsilaikyti, padaryti taip, kad tas lėkimas mane neštų. Kur aš tada atsidursiu?“(„Dienoraščiai, 1910–1923“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, vertė Teodoras Četrauskas).

Manau, kad tikrai iš baimės žmogus taip elgiasi su kitais žmonėmis. Iš baimės prarasti nepriklausomybę, iš baimės prisirišti, iš baimės tapti pažeidžiamam. Bet ši baimė veda žmogų į vienatvę, apie kurią rašo Kafka. Sužinojusi, kad Frljićius statys Kafkos „Metamorfozę“, išties laukiau šio spektaklio. Tačiau po „Metamorfozės“ suprantu, jog visai nesvarbu, ką jis statys, tai bus spektaklis apie tą baimę. Galbūt Kafka siūlo tam tikrą kalbinę stilistiką ar dramaturginę kryptį, tačiau žanrą renkasi Frljićius ir, tiesą sakant, jo žanras nesiskiria nuo tavo anksčiau minėto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Nesiskiria ne tik žanras, bet iš dalies ir tema – smurtas, galia, noras nugalėti ir baimė pasiduoti. Tas žmogaus dydžio tarakonas ekrane kelia gailestį, nes jis „virsta“ žmogumi. Ir Kafkos „Metamorfozė“ tėra pretekstas. Suprantu Frljićių, nes kartais pasinaudoju tekstu kalbėti apie sau rūpimus dalykus (kaip kad dabar Kafkos dienoraščio fragmentu), tačiau visuomet vertinu poziciją, kurios laikosi meno kūrinio autorius. Tai pozicija, o ne poza, nes už tos baimės yra žmogus, kuris kalbasi su manimi per kūrinį. Kuris nebijo bijoti.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė