Narvas išėjo ieškoti paukščio

Šio teksto pavadinimą inspiravusio aforizmo, kasdien mus persekiojančios nevilties, pasibjaurėjimo bei nerimo ištakų ir net paaiškinimo tam, kas šiuo metu purto pasaulį, patartina ieškoti Franzo Kafkos rinktiniuose raštuose. O Kafkos įkvėptame premjeriniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Metamorfozė“ visų pirma reikia ieškoti režisieriaus. Pati būdama fanatiška Oliverio Frljićiaus kūrybos gerbėja, po šio spektaklio jaučiu teisę į lašelį švelnaus nusivylimo – ikoniškasis provokatorius šį kartą lietuvišką publiką paliko be išniekintų religinių ir nacionalinių simbolių, be prievartos, kraujo ir grupinio sekso scenų imitavimo ir net be stambiais planais išstatytų užpakalių ir genitalijų. Tiesa, spektaklis prasideda visiškai nuogos aktorės monologu, bet šis didelis, tvirtas, ryžto ir drąsos kupinas kūnas tėra paties režisieriaus projekcija arba preliudija į azartišką ekskursiją Frljićiaus viduriuose.

Aiškumo dėlei leisiu sau dar kartą pacituoti Kafką: „Teatras stipriausiai veikia tada, kai paverčia nerealius dalykus realiais. Būtent tada scena tampa periskopu, leidžiančiu pažvelgti į realybę iš vidaus.“ Toks aiškus, akivaizdus, nereikalaujantis įrodymų Frljićiaus režisūrinio metodo apibrėžimas jau seniai klasiku tapusio Kafkos lūpomis nėra atsitiktinis – režisierius savo pirmam pastatymui Vilniuje sąmoningai pasirinko „Metamorfozę“, būtent kaip tam tikrą jau pamatinį literatūros klasikos kūrinį. Kafka yra autorius, leidžiantis nukreipti scenos veidrodį į labai netikėtą nacionalinės bendrystės, mūsų tautos, bendruomenės esmę, esatį. Kafka – tobulas saugiklis, leidžiantis mums, žiūrovams, nenusprogti iš įtūžio, prieš akis veriantis preciziškai nacionalinio pūlinio dekonstrukcijai. Arba pavadinkime tai švelniau – menine sanacija.

Prieš mus – dešimties žmonių grupė, bendruomenė, nuolat skylanti į vėžines šeimos ląsteles. Sūnus. Motina. Tėvas. Dukra. Veiksmo smagratį įsuka amžino šeiminio santykio variacijos, čia kiekvienam aktoriui lemta įsikūnyti į kiekvieną šio dieviško kvadrato kraštinių atitikmenį ir būtinai pasimatuoti žmogaus-vabalo, Gregoro Zamzos, išnarą. Spektaklio pabaigoje pristatoma žiūroviniuose krėsluose sutūpusi vabalų kolekcija – tai irgi mes, lietuviai, arba vėžio darinių pakirstas sociumas, su entuziazmu leidžiantis priešmirtinį švokštulį: „Linkime jums laimingo atominio karo!“ Bet numirti nelemta, kad ir kaip keista būtų konstatuoti šį Frljićiaus kuriamam teatrui nebūdingą fenomeną išvesti finalą į skaidrią, muzikinės harmonijos kupiną neviltį, bet anaiptol ne į mirtį.

„Metamorfozę“ galima vadinti etapiniu viso Lietuvos teatro spektakliu – jis labai tiksliai diagnozuoja dabartinę aktorinio meno būseną ir, žinoma, LNDT trupės kūrybinę parengtį. Faktas, kad šiuolaikiniam Lietuvos teatrui visiškai nebepatogus ir nebereikalingas tampa aktorius asmenybė, jo individuali, nepakartojama kūrėjo šerdis ir autentiškas buvimas scenoje, bet štai tobulų komandinio kūrybinio proceso aktorinių vienetų, stropių režisūrinės idėjos išpildytojų mes jau tikrai užsiauginome. Puikiai suprasdama, kad „Metamorfozėje“ siaučiantis daugialypis aktoriaus kūnas, arba „kolektyvinis subjektas“, o gal net antikinio tragedijos choro, dar neišstūmusio iš savo įsčių vieno pasmerktojo solisto, provaizdis yra vienas dažniausiai režisieriaus kūryboje pasikartojančių leitmotyvų, vis dėlto pagavau save beveik fiziškai besiilginčią scenoje retai dozuojamų individualių kafkiškos nevilties išgyvenimo akimirkų. Bet net šie mikroskopiniai aktorinės meistrystės inkliuzai galiausiai būdavo nuplaunami galingos scenoje išgyvenamo kolektyvinio jausmo stichijos.

„Išvesti teatrą už saugumo ribų“ – toks visada buvo šio režisieriaus kūrybinis kredo, tačiau naujausias jo lietuviškas pastatymas signalizuoja: visos ribos senai peržengtos, o išlikti būtina ne tik teatrui, bet ir pačiam kūrėjui. „Nežinau, ar mano teatras vis dar politinis ir socialinis. Per visus 20 metų patyriau tiek daug pralaimėjimų ir nusivylimų, kad nebežinau, ar tikiu teatro galia pakeisti procesus. Šiandien esu daug ciniškesnis tam, ką per savo kūrybą ir žurnalistams kalbėdavau. Mes jau peržengėme ribą ir nebeturime kelio atgal, todėl dabar užduodu klausimą – kiek mums liko? Kurti esant tokiai situacijai yra absurdas, kita vertus, tai teikia daug džiaugsmo“, – viename iš interviu prieš premjerą konstatavo Frljićius.

Žmogus, priverstas bėgti iš šalies, kurioje subrendo, Kroatijos politikams įteisinus jo, kaip valdžiai neparankaus sistemos provokatoriaus ir kritiko, persekiojimą, paskatinusį konkrečius sociumo daugumos grasinimus susidoroti ne tik su režisieriumi, bet ir su jo šeimos nariais. Tokį visa apimantį išstūmimą iš savo šalies išgyvenęs menininkas šiuo metu reziduoja Berlyno „Gorki“ teatre.

Kokiu vaizdiniu įsirėžęs jis liks Vilniaus kultūrinėje atmintyje? Be jokios abejonės, šiuo: stambus planas ant nugaros apversto tarakono, į kurio kenkėjišką pilvą metodiškai bedamos adatos, tuo pačiu metu desperatiškai scenos ekrane trūkčiojant jo nariuotoms kojoms. Žudymo dinamika, dar daugiau žudymo dinamikos ir netikėtai karščiu užplūstanti atjautos kenčiančiajam banga. Kad ir kas jis būtų – šaukia Frljićius.