Patirti šiokią tokią mistiką

Aktorius Povilas Jatkevičius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Veidas/Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Dialogai“ (rež. Motiejus Ivanauskas, LNDT, 2020), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt.

Kaip prasidėjo jūsų kelionė į teatrą? Kuo jis sudomino?

Teatras patraukė savo neapibrėžtumu ir talpumu. Būtent pastaroji priežastis – viena svarbiausių, nes greitai susižaviu naujomis veiklomis, į jas įsitraukiu, bet kartu susidomėjimas gali greitai atslūgti. Todėl vertinu teatro universalumą – visada bijojau užsidaryti vienoje siauroje veiklos šakoje, jaučiu, kad teatre galiu išnaudoti platų domėjimosi sričių ir veiklų spektrą. Galbūt galima pamanyti, kad dėl šios įvairovės teatre atliekami tyrinėjimai stokoja gylio, vis dėlto esu linkęs su tuo nesutikti.

Ar šiandien jūsų motyvacija būti teatre jau kitokia?

Taip, ji pasikeitusi. Dabar turiu mažiau idealistinio tikėjimo, kad galiu pakeisti pasaulį, susilpnėjęs ir tikėjimas, kad teatras gali ką nors iš pagrindų keisti. Galbūt tai – tik etapas ir šis tikėjimas sugrįš, bet šiuo metu manau, kad teatras atlieka įkvėpimo, sužadinimo funkciją. Šis posūkis naudingas, nes leidžia atrasti naujas teatro funkcijas, verčia tęsti apmąstymus. Regis, dabar mažiau nei pirma suprantu, kodėl žmonės eina į teatrą. Dažnai klausiu – kodėl reikia kurti fikcinę tikrovę, sąlyginį, iškreiptą veidrodį? Atrodo, tai daroma nuo seno, bet mes niekada neįvardijame teatro kaip gyvybiškai būtinos veiklos, nors manau, kad ji tokia yra, juk iš šono stebėdami fikcines situacijas galime mokytis ir atrasti gyvenimo sprendimus tikrovėje.

Kas šiandienos kontekste jums yra teatras: ar amatas, ar erdvė išsakyti tam, kas neišsakyta, ir klausti to, ko negali paklausti artimoje aplinkoje?

Visų pirma norėčiau paminėti, kad mėgstu žiūrėti spektaklius ir manau, jog tai būtina. Dažnai iš profesinių paskatų einu į teatrą, kad galėčiau tyrinėti spektaklio veikimo mechanizmą. Aišku, daugelis teatralų tai daro ir tikriausiai viliasi, kad spektaklio siužetas užgoš profesinius nagrinėjimus ir panardins į kūrinį.

Teatras man yra erdvė, kurioje galiu atrasti ir stebėti būsenas, tyrinėti sunkiau paaiškinamus dalykus, patirti šiokią tokią mistiką. Kartą žiūrėdamas spektaklį pagalvojau, kad magija ir mistika yra pasitraukusi iš mūsų dabartinio pasaulio. Šie žodžiai šiandien skamba juokingai. Tai – informacinio amžiaus įtaka. Teatras šiuo atveju gali oponuoti esamai situacijai. Pavyzdžiui, kodėl miškas visuotinai suvokiamas kaip mistiška erdvė? Apie tai kalbėti sudėtinga, nes šią būseną sunku įvardyti. Regis, eidamas į mišką pasivaikščioti negalvoju apie jo paslaptingumą, bet jame pabuvęs suprantu, kad pasisėmiau savotiškos archetipinės gelmės, nepatirtų būsenų ar įvaizdžių. Man teatras taip pat suteikia šį gyvą buvimą – jis veda į būsenas, į fragmentiškumą ir ne visada į tiksliai išartikuliuojamą žinutę. Suprantama, tai gali ir nepatikti, galbūt net erzinti. Vis dėlto manau, kad to reikia, tai iškelia mus aukščiau buities, kurioje vis sunkiau išlaikome dėmesį ir susidomėjimą. Noriu matyti ir kurti vizualų, fragmentišką, sapnišką, būsenų teatrą.

Įsiminiau jūsų vaidmenį spektaklyje „Dialogai“ pagal Platoną. Kiek aktoriaus profesijoje svarbi filosofija?

Mėgstu filosofiją, bet kartais sąmoningai atsisakau ja vadovautis ir stengiuosi kuo labiau būti čia ir dabar, o tai – irgi filosofija. Filosofijai būdingas abstraktumas ir tai glaudžiai susiję su manimi, mano bendravimo būdu – kartais atsisakau konkretybių. Tai tapo bendru tašku su spektaklio „Dialogai“ režisieriumi Motiejumi Ivanausku. Abstraktumas suteikia erdvės mistikai, neatsakytiems klausimams. Domėdamasis filosofija suprantu, kiek mažai žinau arba kaip kategoriškai kartais mąstau, ir atrandu naujų perspektyvų, kaip galima žiūrėti į tam tikrą veiksmą ar daiktą. Teatre taip pat beveik visada viską reikia pradėti iš naujo, beveik visuomet keliama daugiau klausimų negu duodama atsakymų. Taip pat esu iš tų aktorių, kuriems patinka ilgas darbas „prie stalo“, jaučiu malonumą dirbdamas su tekstu, kartu su komanda jį analizuodamas, apgalvodamas būsimus sceninius veiksmus. Tai sukuria pagrindinės minties ūką.

Ko kaip aktorius ieškote scenoje? Ar stengiatės provokuoti?

Po ilgo kūrybinio proceso būdamas scenoje linkstu prie provokacijos, nes tuo momentu patikiu, kad esu ką nors išsiaiškinęs, supratęs. Tada noriu skatinti žiūrovus kelti klausimus, kuriais pats ieškojau atsakymo. Galbūt tai ir galima vadinti provokacija. Turiu tikslą užkrėsti žiūrovą noru pamatyti tai, ką man pavyko pastebėti. Malonu, jei kam nors kiltų toks pat klausimas, kurį pats buvau iškėlęs.

O kaip jaučiatės, kai tenka vaidinti kino aikštelėje?

Sakyčiau, kad kino aikštelėje jaučiuosi saugiau nei scenoje, nes kine dažniausiai viskas vyksta pagal aiškias taisykles ir tam tikrus patikrintus būdus. Nesakau, kad niekada nėra nežinomųjų ar ko nors netikėto, tikrai būna ir radikalesnių eksperimentų, bet rečiau. Kino aikštelėje įsivaizduojamas erdves pakeičia tikros vietos, vaidyboje karaliauja organika, ja paremtas buvimas. Pradedu suprasti, kad, pavyzdžiui, teatre tai gali būti labai neįdomu. Scenoje atsiradus nuotaikai, fragmentiškumui organika nebūtina. Teatre tą pačią emociją galima išskleisti, pratęsti, sustabdyti laiką, pabūti vienoje atkarpoje ilgiau nei įprasta. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad kine nėra iššūkių ir kad viskas daug lengviau.

Kuo jums svarbi veikla su KTU studentais?

Darbas su neprofesionalais išlaisvina ir kartu leidžia perduoti ar dar kartą permąstyti tai, ką pats esu gavęs iš dėstytojų. Galiu stebėti savo ir kitų pokytį, apmąstant seniau išmoktas taisykles ir jas pritaikant. Darbas su studentais padeda suprasti, kad senos taisyklės nebūtinai visada teisingos. Pamatęs, kaip studentai mąsto, kartais ir pats nustembu, kad atradau naujų būdų. Kita vertus, jaučiu, kad buvimas mokytoju vienaip ar kitaip suvaržo, o kai esu įspraustas į rėmus, jaučiuosi nemaloniai. Nenoriu amžinai įstrigti mokytojo vaidmenyje, nes vis dar gera būti ir mokiniu.

Kur šiandien jus veda kūryba?

Esu paskendęs naujame Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“, kuris tyrinėja kolektyvinę atmintį, traumas – senelių, prosenelių tremtį. Mūsų kaip jaunosios kartos bruožas gilintis į savo praeitį ir skaudžius prisiminimus kartais atrodo priešingas nei mūsų tėvų, kaip tik siekiančių užmiršti ir palikti praeities žaizdas ten, kur jos buvo padarytos.

Šis darbas taip pat susijęs ir su šeimos, jos įtakos man pačiam tyrinėjimu. Gali atrodyti, kad esu visai kitas žmogus, bet tam tikros klaidos, ciklai atsikartoja. Norisi visa tai pastebėti, nebūti nebyliam ir užprogramuotam šių klausimų atžvilgiu. Noriu suprasti savo gestų, minčių ir mąstymo būdo prigimtį. Galiausiai tai padeda išsilaisvinti ir save formuoti ta kryptimi, kurios link noriu eiti.

Pasibaigus šiam procesui planuoju daugiau laiko skirti sau, taip pat kelionėms, kurios yra vienas pagrindinių mano inspiracijos šaltinių. Taip pat iš Lietuvos kultūros tarybos esu gavęs stipendiją asmeniniam projektui, susijusiam su teatro istorija ir tarpukario Lietuva, kuris, tikiuosi, dienos šviesą išvys jau liepos ar rugpjūčio mėnesį.

Dėkoju už pokalbį.