Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Šiuolaikinio meno erdvėje „si:said“ veikianti Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“ – tarsi improvizuota menininko dirbtuvė, pasitinkanti, atrodytų, atsitiktinai padrikusiais daiktais, darbo įrankiais ir įvairiausiais „gyvuliškais“ arba – „beždžioniškais“, o kartais ir klasikiniais pavidalais bei jų hibridais. Kartu tai gana didelė asmeninė ekspozicija maždaug po penkerių metų pertraukos, skaičiuojant nuo 2013 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre pristatyto projekto „Sekmadienis“. Ji pretenduoja ir į kūrybos retrospektyvą, nes čia aptinkami atpažįstami Duonio personažai, ankstesnių projektų nuotrupos, štai kad ir žodžių žaismu bei archetipiniais ritualais pagrįstas „Marčiurlionis“.

Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms.

Vasaros plenerai, kūrybinės stovyklos pajūryje, įvairiuose Lietuvos miesteliuose – įprasta J. Vienožinskio dailės mokyklos mokslo metų pabaigos rutina. Tiesa, dalis vaikų bei suaugusių mokyklos lankytojų keletą savaičių dirba Vilniuje – piešia bei tapo, studijuodami gamtos, architektūros motyvus „iš natūros“. Ir mokyklos fotografijos studija, vadovaujama Aurelijos Maknytės, taip pat paprastai užbaigdavo metų darbų ciklą čia pat, mokykloje. Tačiau šiemet jos lankytojos birželio 15–17 d. ryžosi trumpai savaitgalio išvykai į Varėnos rajono Dargužių kaimo amatų centrą.

Galerijoje „Arka“ rodomą tapytojų trijulės parodą lydi daug sutapimų. Trys žinomi menininkai pasirodo kartu trečią kartą, o jų vardai ir pavardės taip pat sudaryti iš to paties skaičiaus dėmenų: juk Kuras yra Algimantas Jonas, Martinėnas – Raimondas Regimantas, o Viačeslavas Jevdokimovas žinomas dar ir kūrybiniu Karmalitos pseudonimu, rašomu po brūkšnelio, tačiau vis viena išeina trys asmenvardžiai...

Trejeto simbolika ir magija domina žmoniją, ko gero, nuo pat civilizacijos ištakų. Apie šį skaičių daug mąstė senovės graikai. Platono filosofijoje du negali būti be trečio, tarp jų turi rastis kažkokia jungtis, taip kaip tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės yra vidurys, tarp praeities ir ateities – dabartis, tarp šviesos ir tamsos – prieblanda, tarp dienos ir nakties – vakaras, tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Pitagoras trejetą laikė mažiausiu tobulu skaičiumi – nuo jo turinti prasidėti tikroji skaičių seka, nes tik iš trijų tiesių linijų galima sudaryti geometrinę figūrą – trikampį.

Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.

Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...

Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...