Vasara pro fotoobjektyvą

Vasaros plenerai, kūrybinės stovyklos pajūryje, įvairiuose Lietuvos miesteliuose – įprasta J. Vienožinskio dailės mokyklos mokslo metų pabaigos rutina. Tiesa, dalis vaikų bei suaugusių mokyklos lankytojų keletą savaičių dirba Vilniuje – piešia bei tapo, studijuodami gamtos, architektūros motyvus „iš natūros“. Ir mokyklos fotografijos studija, vadovaujama Aurelijos Maknytės, taip pat paprastai užbaigdavo metų darbų ciklą čia pat, mokykloje. Tačiau šiemet jos lankytojos birželio 15–17 d. ryžosi trumpai savaitgalio išvykai į Varėnos rajono Dargužių kaimo amatų centrą.

Didelis centro pastatas, kiek primenantis senovinį dvarelį – tai pokariu pačių kaimo gyventojų statyta mokykla. Demografinėms žirklėms beveik visai „iškirpus“ jaunesnę kaimo gyventojų kartą, jis nebuvo paliktas sugriūti, kaip, deja, tapo įprasta Lietuvoje. Statinys neseniai renovuotas – sutvarkytas fasadas, langai ir pusė vidaus patalpų. Suremontuotoje jo dalyje – erdvūs audimo, medžio darbų kabinetai, salė konferencijoms, kūrybiniams užsiėmimams su visa reikiama įranga, taip pat – virtuvė su didžiule kaimiška krosnimi, kurioje edukacinių užsiėmimų metu kepamos dzūkiškos bandos, įvairūs pyragai, bandelės (į ją, kaip juokavome su Aurelija, pasodinusi ant ližės, ragana iš pasakos puikiai įgrūstų ir kokį smulkesnio sudėjimo žmogelį). Nors čia dar nėra įrengtos vietos centro lankytojų nakvynei, fotografijos studijos moterys ir merginos miegojo asketiškai – turistiškai, bet linksmai – ant čiužinių, miegmaišiuose. Kai kurios įsikūrė itin originaliai – po didžiuliu stalu, ant kurio eksponuojamas Pirčiupių kaimo maketas, vienas iš nedaugelio artefaktų, išlikusių kažkada privatizuotame, o dabar sparčiai nykstančiame Pirčiupių muziejaus pastate. Be to, kelios dienos Dargužiuose ir gretimame Naujųjų Valkininkų kaime buvo tokios intensyvios, kad, ko gero, daugeliui net nekilo minčių, ar miegoti patogu...

Šiek tiek apie Dargužius. Netoli plento Vilnius–Druskininkai plačiuose laukuose, vaizdingose Merkio pakrantėse išsidėstęs kaimas savo istoriją skaičiuoja dar nuo XVI a. – tuomet jis paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Kaimo senoji dalis – gatvinio rėžinio plano. Dargužiuose yra išlikę XIX a. tokio tipo kaimiškoms vietovėms būdingo plano medinių pirkių, svirnų su tradicine kiaurapjūve puošyba. Kaimo praeitį mena ir 1876 m. statyta koplyčia. Iš pirmo žvilgsnio kiek monotoniško vietovės reljefo įspūdis pasikeičia, kai pasuki gilyn kuria nors Dargužių gatvele. Atsiveria tikrasis kaimo grožis: Merkio vingiai ir užutėkiai, Raudonėlės upelis, čiurlenantis miško tankmėje, vešliame pušyne išsibarsčiusios kapinės. Taigi, atvykusios į Dargužius penktadienio vakarą, įsikūrėme amatų centro pastate. O šeštadienio rytą leidomės į kaimo bibliotekininkės vedamą pasivaikščiojimą po įdomiausius Dargužių kampelius.

Ekskursijos pabaigoje per saulės kepinamus laukus nukulniavome pas vietos ūkininką Marių, visų švelniai vadinamą Maruku. Iš Kauno į Dzūkiją „emigravęs“ vyriškis ne tik pavaišino savo ūkio skanėstais, bet ir išdėstė gyvenimo filosofiją – turėjęs tikslą pabėgti nuo sistemos, t.y. įprastų darbo santykių, rutiniškos dienotvarkės. O ir jo ūkio gyvuliai, paukščiai gyvena ne visai taip, kaip nuo seno kaime įprasta – ganosi, skraido, vaikštinėja laisvi, aptvarėliuose gyvena tik silpniausi ir pažeidžiamiausi – vaikingos triušių patelės, naminiai paukščiai su jaunikliais. Ūkininkas sako pasikliaująs gamta, kuri atlieka natūralią didelių ir mažų padarėlių atranką, todėl jų vados iš kartos į kartą tik stiprėja, „intelektualėja“. Nelabai įprastai Marius saugo savo nuostabias valdas, įkurtas plačioje Merkio kilpoje – čia nėra nei tvorų, nei aršiai skalijančių šunų. Vietoje šuns po kiemą vaikštinėja didžiulis juodas kalakutas, kaip sakė šeimininkas, visur jį sekiojantis ne ką prasčiau nei sarginis šuo. Jis kaip mat ėmėsi prižiūrėti ir mus – išpūtęs savo įspūdingą plunksnų apdarą, nuleidęs sparnus ant žemės ir grėsmingai jais šiurendamas, burbuliuodamas ir kratydamas didžiulį „snarglį“. Sužinojusios, kad šis padaras dar ir puikiai skraido, nedvejodamos sutikome su jo tvarka – vaikštinėjome neskubriai, būreliu, laikydamosi saugaus atstumo nuo griežtojo prižiūrėtojo.

Atrodytų, ką veikti kaime keletą dienų? Tačiau iš tikrųjų daug ko apžiūrėti, į daug ką įsigilinti nespėjome: vaizdingi Dargužių peizažai, susiformavęs savitas kultūrinis-ūkinis kaimo charakteris, pagyvinamas nuolatinių vasarotojų iš miesto, pagaliau kaimo apylinkės ir įdomios kaimyninės vietovės – Valkininkai, Čižiūnai – leistų čia užsibūti kur kas ilgiau. Tik paskubomis užlėkėme pas garsiuosius Dargužių sūrininkus, iš tolo žvilgtelėjome į kaime klestintį šilauogių ūkį. Ant tilto per Merkį sutikome žvejojantį vyrą, atrodo, kažkur matytą. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad susipažinome su neseniai kaime apsigyvenusiu gamtos fotografu Ričardu Anusausku. Dargužių amatų centre neseniai veikė autorinė jo fotografijų paroda, be to, R. Anusauskas yra ne tik tolimų kraštų ir egzotinių gyvūnų stebėtojas, bet ir puikus vietinės faunos žinovas. Gilesnę pažintį su šiuo įdomiu žmogumi atidėjome ateičiai.

Malonių ir kartu egzistencinių įspūdžių mums nepašykštėjo ir Naujieji Valkininkai – Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietė, įsikūrusi už gerų 10 kilometrų nuo Dargužių. Carizmo laikais, tiesiant geležinkelių tinklą, susiformavęs kaimas mena ir lenkų okupacijos laikus (jis buvo ant demarkacinės linijos, skyrusios Lietuvą ir Lenkiją), o naujausia jo istorijos dalis glaudžiai susijusi ir su Lietuvos medicinos istorija, ir su garsiausiais XX a. antrosios pusės lietuvių dailės modernistais – Stanislovu Kuzma, Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Vladu Vildžiūnu. Pirmasis mūsų apsilankymo taškas buvo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro reabilitacijos skyrius, įkurtas 8-ojo dešimtmečio pradžioje legendinio kardiochirurgo Algimanto Marcinkevičiaus iniciatyva ir išpuoselėtame šios sanatorijos kieme stovinti grakšti St. Kuzmos sukurta medinė angelo statula. Kaip yra sakęs pats skulptorius, tai dovana Valkininkams, kur jam teko praleisti daug laiko, rūpestingai prižiūrimam medikų. Aplankėme ir buvusį kaimo laisvalaikio klubą – seną medinę trobą, statytą pokario metais pačių kaimo gyventojų. Įstabus vieningumo, bendro kultūrinio poreikio jausmas, kuris vargu ar begalėtų pasikartoti šiandien – vyresni vietiniai žmonės dar prisimena, kaip patys dirbo, pjaustė medieną, padavinėjo vienas kitam lentas, o vėliau smagiai trypė čia šokiuose ir žiūrėjo kiną.

Plenero dalyvių fotoobjektyvų taikinyje atsidūrė ir buvusi „Pušelės“ ligoninė – uždarytas pastatas, viltingai laukiantis naujų šeimininkų, slepiantis nuo prašalaičių akių restauravimo iki šiol taip ir nesulaukusią B. Žilytės ir A. Steponavičiaus sienų tapybą, taip pat – originalų V. Vildžiūno plytų reljefą. Kaip žinia, po 2017 m. Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimo uždaryti ligoninę, jos pastatai perduoti Varėnos rajono savivaldybei. Tačiau ar jis dar kartą prisikels naujam gyvenimui? Mąstant apie tai vaiduokliškai tuščiuose ligoninės koridoriuose darėsi liūdna ir pikta – akivaizdu, kad mūsų valdžios institucijos elgiasi trumparegiškai, ardydamos, smaugdamos provinciją ir jos žmones, atimdamos iš jų darbo vietas. Bet kuris protingas ir savo šalį gerbiantis valstybės tarnautojas pirmiausia kurtų strategiją, kaip įveiklinti pastatus, į kuriuos visai neseniai investuoti milijonai, ir tik tuomet imtųsi ryžtingų veiksmų. Juolab kad vertingi meno kūriniai šiuo atveju taip pat yra situacijos įkaitai, nors galėtų tapti puikiu lankytojų traukos centru.

Pabuvusios Lietuvos dabarties kultūrinių-ekonominių procesų liudininkėmis, patraukėme į saulės nutviekstą puošnią Valkininkų geležinkelio stotį, o iš jos – į skulptorių, restauratorių Rūtos ir Nerijaus Kavaliauskų namus, kur pašmirinėjome po įspūdingą menininkų dirbtuvę. Kas galėtų pagalvoti, kad čia, tyliame pušynų apsuptame kaime, sukaupti ištisi kultūriniai sluoksniai: skulptūrų maketai, ruošiniai, detalės, o stiliaus arba pritaikymo požiūriu – ir klasika, ir žaismingos dekoratyvinės sodos skulptūros, atpažįstami personažai ir anoniminiai herojai. Paskutinis kelionės punktas tik patvirtino, kad mažesnių miestelių, kaimų gyvenimas anaiptol ne toks monotoniškas ir sustingęs, kaip gali atrodyti kokiam nors lietuviško didmiesčio gyventojui.

Ši neilga reportažinės fotografijos stovykla paliko ne tik daugybę įspūdžių, bet ir gerų vaizdinių dokumentų – fotografijų. Taigi kitas plenero etapas vyksta jam seniai pasibaigus – dalinimasis pagautais vaizdais, jų rūšiavimas, atranka ir, žvelgiant į užfiksuotus kadrus, dar kartą atgyjantys prisiminimai.