Trejų pastarųjų metų Eglės Gineitytės kūrybos paroda, nepaisant karantino ribojimų, gruodį atidaryta be atidarymo, jau kurį laiką patyliukais veikia. Galerija „The Room“, tarsi nujausdama įprastą gyvenimą suparalyžiavusią „koronos“ negandą, nuo pat veiklos pradžios derina prekybą vynu ir knygomis bei parodų eksponavimą. Kaip juokavome su Egle, visai šaunus komplektas tūlam kultūringam piliečiui, o gal snobui – knyga, gero vyno butelis ir paveikslas po pažastimi.

Kadangi prieš atidarant Vyganto Paukštės personalinę parodą teko svečiuotis jo dirbtuvėje, galutinį ekspozicijos vaizdą galėjau lyginti su tuo, ką mačiau trumpoje naujausių darbų peržiūroje. Be to, šnekučiuojantis su tapytoju, paveikslai neišvengiamai „apaugo“ dialogo nuotrupomis, autoriaus komentarais, dirbtuvės kvapais ir spalvomis, o kai kurie motyvai pasirodė beturintys konkrečius prototipus iš šios bohemiškos aplinkos. Tai stebino, nes Paukštę visuomet įsivaizdavau kaip šimtaprocentinį vizionierių, svajotoją, kuriam tikrovės, realios aplinkos objektai visai nesvarbūs ir neįdomūs.

Tikriausiai keramiką, kaip ir kitas tradicines medijas, savo kūryboje naudojantys menininkai įsižeistų, jei imtum kalbėti apie taikomąją tokių artefaktų paskirtį. Ji mūsų laikais atrodo įgavusi menkumo atspalvį. Tačiau parodose matomas keramikos menas vis tiek dažnai balansuoja tarp dekoratyvių ar utilitarių daikčiukų ir konceptualių eksperimentų. Štai Rokui Dovydėnui tariamas keramikos ribotumas ar „taikomoji“ reikšmė nė kiek netrukdo, atvirkščiai – jo kuriami iš esmės labai paprasti tradicinių formų indai yra įsimenantys, gaivūs savo pirmapradiškumu ir spontaniškais piešiniais, kurių ikonografija leidžia ir pasijuokti, ir pafilosofuoti.

Rugsėjį veikusią Augustino Savicko (1919–2012) tapybos parodą „Amžinasis keleivis“, pristatytą „Pamėnkalnio“ galerijoje, atsižvelgiant į gausų tapytojo kūrybinį palikimą tikriausiai dera vadinti kamerine. Tačiau parodos kuratorė Danutė Zovienė, rengusi parodą kartu su dailininko sūnumi Raimondu Savicku, surinko įtaigią ir kartu svarbiausius A. Savicko kūrybos bruožus įkūnijančią paveikslų kolekciją, kurioje menininko braižas įvairuoja nuo dekoratyvių, monumentalių figūrų iki pavidalų, lipdomų drąsiais, ekspresyviais potėpiais, sukuriant kiek padrikos, drauge – labai tvirtos, didingos formos įspūdį.

Motyvų, temų požiūriu paroda taip pat atrodo 100 procentų „savickiška“ – lyg iš bizantinių ikonų, lyg iš vakarietiškos sakralinės dailės, senosios lietuvių liaudies plastikos atkeliavę herojai susilieja egzistenciniame būvyje, kur nesvarbu nei erdvė, nei laikas, o veiksmą valdo gamta ir likimas. Pasijusti „savu“ šiame improvizuotame tapybos klasiko muziejuje labai padėjo ekrane besikeičiančios nuotraukos iš Savickų šeimos archyvo ir čia pat demonstruojamas šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), kuriame matome kalbantį patį dailininką arba atsiminimais apie jį dalinasi amžininkai, mokiniai.

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Naujausioje parodoje Ina Budrytė ėmėsi savotiško „užkalbėjimo“, norėdama prisišaukti daugiau vaiskios saulės šviesos, džiugesio, optimizmo. Galerijoje „The Room“ Budrytės darbai rodomi jau antrą kartą – 2018 m. žiemą vyko pirma paroda „Dviejų juodų periodas“, tarsi interliudija į dabartinę, nors jokio parodų ciklo ar diptiko menininkė tikriausiai neplanavo. Po „juodųjų“ atėjo saulės ilgesys – viskas logiška. Tiesa, anąkart buvo akvarelė. Dabar – tapyba, kuri galbūt geriau, produktyviau ir greičiau gamina tapybinį „serotoniną“. Juoda tąkart ne tik įkūnijo liūdnokas, slegiančias menininkės asmenines patirtis, permainų gausą ir netikrumą jų akivaizdoje, bet ir simbolizavo mielus jos kasdienybės palydovus – katinus. Gyvūnėliai tarsi „įžemino“ tapytoją, veikė kaip atsvara, leidžianti užmegzti ryšį su efemerišku pasauliu.

Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus.

Naujausioje Danutės Gražienės grafikos parodoje pirmiausia nevalingai ieškojau tapybos. Galbūt todėl, kad kiek daugiau nei prieš metus teko svečiuotis Danutės ir Broniaus Gražių dirbtuvėje, kur mačiau ir puikių menininkės tapybos darbų (keli jų 2018 m. vasarį buvo eksponuojami grupinėje parodoje „Tapatybė. Faktai ir mitai“ Varėnos kultūros centro parodų salėje). Be to, per jau bene ketvertą dešimtmečių besitęsiančią kūrybą Gražienė greta įvairiomis spaudos technikomis (oforto, akvatintos, linoraižinio) atliktų darbų yra nutapiusi ir įtaigių pastelių, kurioms būdingi abstrahuoti siurrealistiniai figūriniai motyvai. O šiuose, nuo 2014-ųjų iki pat šių metų sukurtuose linoraižiniuose spalva įgyja ypatingą reikšmę. Spalvoto linoraižinio techniką ji yra ištobulinusi iki ekspresyvios tapybinės plastikos.

Kiekgi galima laukti / What Took You So Long, sud. Monika Krikštopaitytė, Vilnius: „Lewben Art Foundation“, „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, 2018, 320 p. Lietuvių ir anglų kalbomis

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.