Lietuviškus kino filmus siūlanti žiūrėti platforma KinoFondas.lt, nuo gruodžio mėnesio kviečia susipažinti ir su geriausiu Europos kūrėjų kinu. Šįkart pristatome režisierių austro Ulricho Seidlio ir švedo Rubeno Östlundo filmus. Kūrinius pristato kino kritikas Gediminas Kukta.

Vyras, rūsyje įsirengęs kambarį su svastikomis, nacių vėliavomis ir uniformomis („Rūsyje“). Moteris, bažnyčioje prisipažįstanti, jog pamąsto apie sutuoktinio nunuodijimą („Jėzus, kurį pažįstate“). Dvi girtos paauglės, įžeidinėjančios autobuso keleivius („Atsitiktinumai“). Turistai, šaudantys į žirafas, o paskui besifotografuojantys prie merdėjančio gyvūno („Safaris“). Modeliu dirbanti mergina, kartas nuo karto pasididinanti krūtinę („Modeliai“).

„Baugi mama“ („Sashishi deda“), rež. Ana Urushadze, Gruzija, Estija

Debiutuojanti režisierė, pasakodama apie penkiasdešimtmetę Mananą, besiblaškančią tarp pareigos šeimai ir aistros rašyti knygą, tikėtina, sukelsiančią ne tik namiškių, bet ir visuomenės pasipriešinimą, organiškai sujungia žanrus ir skirtingas nuotaikas – tai ir socialinė drama apie patriarchalinę Gruzijos visuomenę bei moters vaidmenį joje (žmona privalo rūpintis šeima, kurstyti namų židinį, būti visada pasitempusi ir neišsišokti etc.), ir siaubo elementų turintis pasakojimas (siurrealistiniai sapno epizodai, garso takelis), ir viltinga istorija apie moters emancipaciją, kuri čia įvyksta per išsilaisvinimą iš autoritetų įtakos lauko arba, dar kitaip tariant, „nužudžius“ simbolinę Tėvo figūrą – svarbią jai ne tik kaip dukrai, bet ir kaip naujai gimstančiai rašytojai.

Naujame „Kine“ vyrauja maišto tema. Daugiausia dėmesio tradiciškai skirta šią savaitę prasidedančiam „Kino pavasariui“, tačiau jau festivalį pristatančiame Santos Lingevičiūtės straipsnyje maišto dvasia įvardyta kaip šiemet svarbiausia. Ją pabrėžia ir festivalio rengiama Jeano Vigo filmų retrospektyva. Anksti miręs, tik keturis filmus spėjęs sukurti prancūzas buvo garsaus anarchisto sūnus, tad ir Vigo filmuose akivaizdus pasipriešinimas buržuazinei rutinai, vartojimui, nuolankumą skiepijančiai švietimo sistemai. Vigo filmo „Atalanta“ pavadinimas skamba kaip burtažodis vis naujoms kinematografininkų kartoms. Naujame „Kine“ su Vigo ir retrospektyvos filmais supažindina Neringa Kažukauskaitė.

Kai su audra vandenyne galynėjasi Robertas Redfordas (filmas „Viskas prarasta“), nekyla jokių abejonių: šis aktorius sutvertas nuotykiams ir ribinėms situacijoms, iš kurių išsigelbėti padeda tik jėga, ištvermė ir skvarbus protas. Tu juo tiki. Tačiau kai į nesvetingas Atlanto platumas sviedžiamas Colinas Firthas, iš pradžių sunku nesišypsoti. Karalius, lordus, vikontus, džentelmenus ir profesorius vaidinančiam britui, regis, netinka prie veido nei baltos burės, nei sūrus vandenyno vanduo, nei atogrąžų saulė. Jis – kito sukirpimo. Panašiai senojo gerojo Holivudo laikais koks nors Jamesas Stewartas vargu ar galėjo suvaidinti gangsterį – žiūrovai būtų nesupratę. Jų sąmonėje aktorius buvo įsitvirtinęs (padedamas kino studijų) kaip gerasis vidurinės klasės amerikietis.

Vieni buvo sukurti pernai, bet Lietuvoje dar nepasirodė. Kiti laukia premjerų kino festivaliuose šiemet. Treti pradėti filmuoti, o ketvirti, regis, taip niekada ir neišvys kino ekranų.

Kadaise viena lietuviška televizija labai mėgo komediją „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ (1989). Keistuolis išradėjas sukonstruoja žmones mažinantį lazerį. Po jo spinduliu pakliūva sūnus su dukra ir du kaimynų vaikai. Sumažėję iki sprindžio dydžio dabar jie turi bėgti nuo milžiniškų skruzdėlių, nepasimesti džiunglėmis tapusioje vejoje ir nepaskęsti ežeru virtusioje dribsnių su pienu lėkštėje. Naiviai žavu.

Ką gali ir ko negali pinigai? Kokios sumos verta žmogaus gyvybė? Ar už pinigus įmanoma nusipirkti meilę ir pagarbą? Panašius vertybinius ir moralinius klausimus Ridley’s Scottas netiesiogiai užduoda per visą filmą ir kartais prikišamai čia pat formuluoja atsakymą: pinigai – dar ne viskas, didelius darbus galima nuveikti iš meilės ir užsispyrimo.

Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.

Kalėdinį „Kiną“ visada pradedu nuo žurnalo autorių atsakymų į redakcijos klausimą. Šįkart jų buvo klausiama, kokį filmą pasiimtų su savimi į negyvenamą salą. Pasirinkti filmai tokie įvairūs, kad iš atsakymų taip pat galima susidaryti įspūdį apie žmones, kurių rašinius skaitysime naujame žurnale. Tarkime, yra tokių, kuriems vieno filmo būtų negana, todėl pasiimtų net serialą, kiti akivaizdžiai minimalistai. Pavydžiu ir vieniems, ir kitiems, bet man negyvenama sala dažnai tampa senoji sofa. Niekaip neprisimenu, kas savo sofą pavadino tėvyne, bet su tuo žmogumi visiškai sutinku. Juolab kad tėvynė dabar taip pat gali lengvai tapti negyvenama sala.

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.