Kinas
„Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ („Borg vs. McEnroe“), rež. Janus Metz, Švedija, Danija, Suomija
Filmas prasideda epigrafu. Andre Agassi citata apie tenisą kaip gyvenimą, kuriame kaip ir kasdienybėje vyksta kovos, lanko nesėkmės, lydi atsidavimas ir meilė. Legendinio sportininko (nepakeičiamas junginys apibūdinant istorines sporto asmenybes) mintis paruošia žiūrovą reginiui, sutaurina tenisą ir suteikia jam kažkokios reikšmės. Tačiau žodį „tenisas“ pakeitus „futbolu“, „dailiuoju čiuožimu“ ar „akmenslydžiu“ juk gautume tą patį. Neišvengta klišių, lydinčių filmus apie sportą.
Režisierius vaikšto išmintais takais (turiu omeny lemiamų dvikovų logiką) ir tik retkarčiais pasuka į šalikelę. Šiame filme, priešingai nei, sakykime, sportinėje amerikiečių produkcijoje, mažiau patosiškos muzikos ir perdėto optimizmo, tačiau neapsieita be noro paaiškinti, iš kur tas švedas Björnas Borgas (Sverrir Gudnason) ir amerikietis Johnas McEnroe’us (Shia LaBeouf) atsirado, kas juos suformavo tokius, kokie pasirodo 1980-ųjų Vimbldono turnyre. Ir čia, žinoma, reikia nusikelti į jųdviejų vaikystę ir probėgšmais parodyti, kad štai Björno karštą būdą suvaldė ir reikiama linkme pakreipė gerasis treneris (Stellan Skarsgård), o Johno nevaldomas pyktis, matyt, kažkaip susijęs su tėvu. Kaip tiksliai, nepaaiškinama. Apskritai McEnroe’ui skiriama mažiau dėmesio ir, jei ne LaBeoufas, po filmo herojų greitai pamirštum.
Laimė, režisieriui užteko sveiko proto nestatyti istorijos tik ant finalinės kovos, dirbtinai neauginti įtampos spėliojimais, kuris gi iš tenisininkų laimės (pakanka istorinių arba „Vikipedijos“ žinių), o žvilgsnį nukreipti į džentelmeno Borgo ir maištautojo McEnroe’aus charakterius. Juos autorius kuria taupiomis ir tiksliomis detalėmis. Iš pradžių pakanka parodyti, kaip Borgas pavojingai persisveria per Monako viešbučio balkoną ir daro atsispaudimus, kad suprastum – ramybė iš tikrųjų slepia ugningą būdą. Panašiai ir su McEnroe’umi. Pirmą kartą jį pamatome stebintį save per televizorių ir širstantį, kad žiniasklaida jį rodo kaip karštakošį be manierų. Tačiau vėliau pamatysime, kad nuožmi sportininko išorė dangsto vidinį susikaupimą, jautrumą ir nedrąsą. Tai gražiai perteikia finalinė scena oro uoste, kai McEnroe’us ištiesia Borgui ranką pasveikinti su pergale, bet neturi kur nusukti žvilgsnio. Pabaigos titras praneš: po metų jaunasis vunderkindas nugalėjo Borgą ir tapo pirmąja pasaulio rakete.
„Aš esu Tonia“ („I, Tonya“), rež. Craig Gillespie, JAV
Kitaip kurį laiką nebus: filmai apie stiprias ir kovojančias moteris bus matomi bei interpretuojami #metoo šviesoje. Dalis užsienio kritikų tą bandė padaryti ir su „Aš esu Tonia“ – tikrais faktais paremta istorija apie dailiojo čiuožimo sportininkės Tonyos Harding šlovę ir nuopuolį. Nuo pat mažumės ją engė motina (įsimintinas Allison Janney vaidmuo), prieš ją smurtavo vyras. Režisierius ir žiūrovas yra Tonyos pusėje, nors, kaip filme sako pati sportininkė, nėra vienos tiesos – kiekvienas turi savąją. Tenka pasirinkti ir, kaip nutiko režisieriui, dėl savo šališkumo kentėti kritikos strėles.
Tačiau ne atsakymas į klausimą, ar Tonya Harding planavo savo varžovės užpuolimą, filme svarbiausias ar įdomiausias. Režisierius nevaidina detektyvo. Jis tiesiog pasakoja apie žmogų, kuris netilpo į visuomenės primestus normalumo rėmus: nebuvo graži, neturėjo idealios šeimos, jos santuoka nepriminė tobulos, o elgesys ant ledo neįtiko JAV dailiojo čiuožimo federacijai. Tai filmas apie kitoniškumą, kuris šiandieniniame puikiame naujame pasaulyje atrodo kaip niekada aktualus.
„Sumažinti žmonės“ („Downsizing“), rež. Alexander Payne, JAV
Kadaise viena lietuviška televizija labai mėgo komediją „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ (1989). Keistuolis išradėjas sukonstruoja žmones mažinantį lazerį. Po jo spinduliu pakliūva sūnus su dukra ir du kaimynų vaikai. Sumažėję iki sprindžio dydžio dabar jie turi bėgti nuo milžiniškų skruzdėlių, nepasimesti džiunglėmis tapusioje vejoje ir nepaskęsti ežeru virtusioje dribsnių su pienu lėkštėje. Naiviai žavu.
„Sumažinti žmonės“ yra „Brangioji, aš sumažinau vaikus“, tik su daugiau egzistencijos ir mažiau komiškumo: čia viskas paaiškinama moksliškai. Sumažinimas vykdomas globaliai, tai nauja realybė. Ši procedūra turėtų išgelbėti žmoniją nuo pražūties: esi mažas, vadinasi, užimi mažiau vietos, sunaudoji mažiau produktų, po savęs palieki mažiau šiukšlių. Dar geriau: tau sumažėjus, tavo santaupos padidėja. Tūkstančiai virsta milijonais, todėl miniatiūriniame pasaulyje gali sau leisti tai, apie ką būdamas didelis tik svajojai. Žodžiu, tikras rojus, kuriuo susigundo ir Polas (Matt Damon) su žmona Odre (Kristen Wiig). Sutuoktiniai nusprendžia susimažinti, bet paskutinę minutę Odrė persigalvoja ir ups – Polas sumažėja, o ji lieka normali.
Štai čia, atrodytų, Alexanderis Payne’as imsis to, ką moka geriausiai: šeimyninės dramos („Nebraska“, „Paveldėtojai“). Šįkart – kiek neįprastos. Bet ne, santykių komedija filmas netampa. Mes liekame su didelėmis sumažinto Polo problemomis ir paprasta tiesa: nesvarbu, ar tapsi 12 centimetrų ūgio, ar pabėgsi į pasaulio kraštą, problemos tave vis tiek pasivys.
Tačiau kai susigyvename su viengungio Polo istorija, filmas daro posūkį ir virsta apmąstymais apie humaniškumą. Payne’as žarsto gerumo pamokas ir pasiturintiems amerikiečiams primena apie šalia gyvenančius kitos tautybės piliečius. Ir kai, rodos, viskas tampa daugiau negu aišku, režisierius pasakojimą daro dar epiškesnį. Jis prabyla apie artėjančią pasaulio pabaigą ir ekologiško gyvenimo prasmę, tiesa, tokiam nusiteikimui negailėdamas karčios ironijos ir lengvos pašaipos.
Filmo pabaigoje Payne’as prieina prie stebėtinos ir, kaip jam, gana banalios išvados: gelbėdami pasaulį ir mąstydami globaliai pamirštame, kas mums po nosimi, t.y. pačius artimiausius – šeimą, draugus, kaimynus, imigrantus, elgetą gatvėje. Kaip kadaise pasakė Gandhi, o paskui perdainavo Mamontovas: nori keisti pasaulį – keisk pirmiau save. Arba šių laikų korporacijų kalba tariant: mąstyk globaliai, veik lokaliai.
