Dvi istorijos. Kylančios ir žemyn skriejančios žvaigždės. Lady Gagos vaidinamos Elės ir Bradley Cooperio įkūnijamo Džeko. Du vienu metu, bet skirtingomis kryptimis besirutuliojantys gyvenimo scenarijai. Antroji žvaigždė nušviečia kelią pirmajai, kad ši šautų visu greičiu į viršų, o pati pavargusia ir aštria atmosfera nenumaldomai krinta į užmarštį. Galbūt kada nors šis nuopuolio kelias lauks ir pirmosios, tačiau kol kas tai yra jos šlovės akimirka. Ryškiausias spindėjimas.

Rudens visada laukiu įsitempęs, nes prasideda kino festivalių sezonas ir tenka atidėti į šalį skubius darbus, geras knygas, ilgus pasivaikščiojimus su šuneliu Neries pakrantėmis.

Reporteris Žakas (Vincent’as Lindonas), išgyvenantis skaudžią kolegos fotografo mirtį ir kaltinantis dėl jos save, pasamdomas Vatikano dvasininkų, kad ištirtų Bažnyčiai ramybės neduodantį įvykį – mažame Prancūzijos miestelyje jauna mergina Ana tvirtina, kad jai apsireiškė Mergelė Marija.

Viename leidinyje radau patarimų, ką padaryti per atostogas. Trimis iš jų, siūlančiais perskaityti Lucios Berlin knygą, išvalyti langus nesinaudojant „Kärcher“, ir išvykti į vidinę emigraciją, nusprendžiau nedelsdamas pasinaudoti. Vidinę emigraciją pamėgau sovietmečiu, bet paskutiniais metais vis dažniau ją prisimenu, nes dabar, kaip ir tada, erzina kad ir fasadinė kultūra, kurios aukščiausias pasireiškimas Lietuvoje yra dainų šventė. Todėl dažnai prisimenu ir sovietų disidento Andrejaus Siniavskio teisme 1965 m. pasakytus žodžius: „Mano nesutarimai su sovietų valdžia yra grynai estetiniai.“

Ką tik pasirodęs specialusis „Kino“ numeris taip pat sugrąžins į senus laikus – į 1968-uosius. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „ir jeigu jie nepakeitė pasaulio, tai bent jau pakeitė kiną“. Audringus 1968-uosius šiemet mini visas pasaulis, tad nenuostabu, kad ir žurnalo autoriai nusprendė prisiminti šių pokyčių pažymėtus kino reiškinius. Kaip teigia „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė, „prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.“

Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.

Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai. 

Tokių filmų kaip šis siužetai panašūs. Išplaukė, pakliuvo į audrą, sugedo laivas, pametė koordinates, suvalgė maistą, bandė žvejoti – nepagavo, paskui jau pagavo, bet baigėsi vanduo, kepino saulė, išseko organizmas, praėjo daug laiko, tolumoje pasirodė laivas, išgelbėjo – valio!

Kavinė. Prie gretimo staliuko jaunas režisierius mokosi pitch’inti – pristatyti savo filmo idėją potencialiems investuotojams. Bando kolegai trumpai ir aiškiai papasakoti, apie ką bus istorija. Akivaizdžiai nesiseka. Vartoja pernelyg sudėtingas konstrukcijas, „susivelia“. „Nepamiršk žodžių „teroras“, „smurtas“, „baimė“, – pataria kolega. – Daugiau emocijos“, – drąsina. Filmo tema, kaip spėjau išgirsti, – genocidas Kambodžoje.

Ką įmanoma parašyti, kai tarp seansų turi daugiausia valandą, o prisėdi tik ant laiptų, grindų, paplūdimio smėlio ar nepatogios kėdės spaudos centre? Atsakymas – nieko išsamaus, apibendrinto, su išvadomis. Mintyse sukasi tik fragmentai. Čia – jie. Apie 71-ąjį Kanų kino festivalį.

Ko tik žmonijai kine nenutiko. Ją puolė ateiviai, naikino virusai, žudė zombiai, puldinėjo didelės beždžionės, grasė ledynmečiai ir tvanai. Tiesa, būta ir rafinuotesnių žmonijos nušlavimo nuo Žemės paviršiaus scenarijų. Pavyzdžiui, M. Nightas Shyamalanas pasiuntė, atrodytų, pačius nekalčiausius žudikus – augalus ir vėją („Įvykis“), o Fernando Meirellesas žmones pavertė aklais, ir čia aklumas, žinoma, tapo globalia žmonijos nuopuolio, sugedimo metafora („Aklumas“).