Tai ne šiaip kokio filmo, o „Švytėjimo“ (1980), pelnytai geriausiu siaubo filmu kino istorijoje tituluojamo kūrinio, tęsinys. Šis faktas įpareigoja. Netgi, sakyčiau, gąsdina.

Bet tik ne Mike’ą Flanaganą. Šis režisierius, patirties įgavęs televizijoje ir vėliau sukūręs kelis siaubo filmus, kurių vien pavadinimai – „Ouija: blogio pradas“, „Sapnų demonai“, „Okulus“ –atsiduoda nuobodžiais šviesotamsos efektais ir kvailais krūpčiojimais kino salės kėdėje, užduoties perkelti į ekraną 2016-aisiais pasirodžiusį Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį imasi stulbinamai drąsiai. Ir tai puiku: kūrėjai turi visišką teisę kurti tęsinius, net jei šie retai kada būna geri.

„Džokeris“ („Joker“), rež. Todd Phillips, Kanada, JAV

Rugsėjį „Džokeris“ laimėjo garbingiausią Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ – ir jį iškart apgaubė prieštaringo kūrinio aura.

„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti. 

Realizmo paradigmą kine ištiko krizė. Tokią diagnozę buvo galima konstatuoti arba, tiksliau, dar kartą sau priminti po pirmųjų Kanų kino festivalio dienų. Įdomiausi ir paveikiausi buvo tie filmai, kurių režisieriai atsisakė natūralizmo, prieš gerą dešimtmetį kine, ypač europietiškame, išgyvenusio pakilimą, ir atsigręžė į magiškojo realizmo tradiciją ir fantastinius žanrus, ten ieškojo istorijų ir vaizdinių.

1872 m. profesorius Jamesas Murray’us (Melas Gibsonas) ėmėsi ambicingo projekto – parengti Oksfordo anglų kalbos žodyną. Sizifišką darbą turėjo palengvinti angliškai kalbantys piliečiai, kurių paprašyta siųsti profesoriui žodžius bei nurodyti šaltinį, iš kur jie buvo paimti. Vieną dieną mokslininkas sulaukė net dešimties tūkstančių žodžių su išsamiais paaiškinimais ir citatomis iš JAV karo veterano daktaro W.C. Minoro (Sean Penn), tuo metu pamišėlių namuose kalėjusio žudiko. Tiesa, šio fakto profesorius iš pradžių nežinojo, priešingai nei mes, žiūrovai. Su Minoru susipažįstame nuo pirmųjų kadrų, kai vyras per klaidą nužudo žmogų, teisme yra paskelbiamas nepakaltinamu ir išsiunčiamas, trumpai tariant, į beprotnamį.

Įpusėjus Berlinalei buvo aišku, kad nugalėtojo dar neišvydome. Vieni filmai atrodė kaip nesusipratimas (pavyzdžiui, festivalį atidaręs Lone Scherfig „Nepažįstamųjų gerumas“), kiti per daug tvarkingi, senamadiški arba didaktiški, dar vieni tiesiog šlykštūs, o likę – poetiški ir neturintys tos temos, dėl kurios juos galėtų pamėgti politišku vadinamas festivalis.

Už pirmą gautą sumą surengė anūkei vestuves. Už antrą naujam gyvenimui prikėlė karo veteranų klubą. Už trečią išsipirko bankrutavusį sodininkystės verslą. Tačiau tai nėra Clinto Eastwoodo vaidinamo herojaus Erlo Stouno, netikėtai tapusio Meksikos narkotikų kartelio mulu, praturtėjimo istorija.

Šiemet autorių paprašėme prisiminti penkis didžiausią įspūdį padariusius arba, jų manymu, geriausius šiais metais matytus filmus bei trumpai diagnozuoti ir lietuvių kino būklę, mat būta kaip niekad daug lietuviškų premjerų.

Ingmaro Bergmano „Prisilietime“ („The Touch“, 1971) aktorės Bibi Andersson vaidinama Karina įpuola į meilužio butą ir blaškosi jo ieškodama. Supratusi, kad meilužis ją paliko, kažkaip be garso aikteli, susiima už pilvo ir atsiremia į sieną. Kaip tik tuo metu girdime, kaip kieme darbininkai kažką įnirtingai gręžia. Ši taupi detalė – grąžto garsas – taikliai perteikia moters skausmą ir kažkur viduje beatsiveriančią tuštumą.

Tai paprastas dramaturginis ėjimas, bet šiandien mažai režisierių situacijos tragizmą perteiktų štai šitaip, minimalistiškai. Juo labiau rinkdamiesi, kaip pasakytų naratologai, diegetinį garsą, kurio šaltinis yra ekrane, o ne dramatišką ir desperaciją paryškinančią muziką „ant viršaus“. Bergmanas žiūrovą kviečia „skaityti“ ne tik vaizdą, bet ir garsą. Būti jam atidų.  

Žinoma, bažnyčios varpas filmo pabaigoje, kai vyrą išdavusi Karina ir mylimasis Deividas prisiglaus vienas prie kito, o žiūrovui jau bus aišku, kad įsimylėjėliams nelemta būti kartu (neįmanomos meilės motyvas pasirodys ir kitame „Scanoramos“ filme „Šaltasis karas“), suskambės pernelyg banaliai, netgi kažkaip chrestomatiškai, bet dar kartą patvirtins, kad Bergmano žvilgsnis visada krypo ne į išorę, o vidų.

Labiausiai Davido Gordono Greeno „Helovinu“ mėgausis tie, kurie matė originalų, dabar jau kultiniu vadinamą Johno Carpenterio „Heloviną“ (1978) bei po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį.

Mėgausis neilgai. Apytiksliai tiek, kiek trunka pradžios titrai. Šie atrodo lyg iš 8-ojo dešimtmečio, tokie šiek tiek hipsteriški, stilizuoti. Kaip ir filme skambanti muzika, kurią naujam populiarios franšizės kūriniui, kaip, beje, ir pirmoms dviem dalims, parašė pats Carpenteris. Žodžiu, garso takelis bus atsakingas už prisiminimų dirginimą, net kažkokį nostalgišką virpulį, o visa kita tebus asmeninė Gordono Greeno interpretacija.

Tiesa, imantis kultiniais tapusių filmų tęsinių arba perdirbinių visada kyla klausimas, kaip derėtų elgtis: demonstruoti ištikimybę pirmtakui ar bandyti nutolti nuo originalo ir pateikti savą kinematografinę viziją? Deja, situacija nepavydėtina. Bet kokiu atveju atsiras tokių, kuriems neįtiksi. Vieni norės hommage, kiti – kažko originalaus, kitokio.