Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo. Neseniai Jurijus Dobriakovas palaidojo fotografiją Akvilės Anglickaitės algoritmų jūroje. Palaidojimų ir pabaigų būta daug, bet kažkodėl apie fotografiją teberašoma ir tebekalbama. O lyčių (ne)lygybės klausimas... vėl tapo kone pagrindine spaudos tema, net ir Lietuvoje. Abi temos man artimos. Todėl kai Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasiūlė rengti antrosios tarptautinės konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) programą kartu su kolegėmis iš Didžiosios Britanijos, iškart sutikau.

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.

Kovo 13-ąją, sekmadienį, kartu su Aurelija Maknyte pas Aistę Kisarauskaitę pasiklausiusios Martyno Švėgždos smuikavimo, sėdėjome Sodų gatvės bare „Dėvėti“ ir tęsėme jau su alumi. Kitoje gatvės pusėje vitrininis langas blykčiojo akinama šviesa. Kitiems galėjo būti keista, kad kažkoks suvirintojas dirba sekmadienį. Mes žinojome: tai Žilvinas Landzbergas ruošiasi naujos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos parodų erdvės atidarymui. Iš Maloniosios g. 6 Žvėryne ji persikėlė į Sodų g. 4 prie stoties, kur dar neseniai veikė vien dėvėtų drabužių, ūkinių ir sekso prekių parduotuvės, kazino, lombardai ir būrėjai. Dabar senosios skurdo iškabos ir seksualinio išnaudojimo, girtuoklystės bei nusikaltimų ženklai tampa turistine atrakcija, šios teritorijos „brendu“, sėkmingai pardavinėjamu „tikro gyvenimo“ patirčių suvenyru. Man, čia gyvenančiai nuo 2000-ųjų, įdomu stebėti šį virsmą iš tikro ir tikrai pavojingo gyvenimo į netikrą, bet malonią pakuotę vartotojams. Menas čia įžengia kaip trūkstamas būsimosios madingo rajono mozaikos elementas. Tuo džiaugiuosi nepaisydama vis didėjančio triukšmo naktiniuose baruose ir perspėjimų apie grobuoniškas verslo užmačias.

Pasikalbėkime apie Gintą Gabraną, kurio parodą „Mutantų atranka“ matėme Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš pradžių viskas atrodo labai rimtai: ateini, gauni žalius ir raudonus akinius, pro kuriuos žiūrint projekcijose besisukiojantys objektai atrodo trimačiai, tarsi kybantys toje pačioje tamsoje, po kurią vaikštai ir tu. Jų formos neapibrėžiamos, nors gali interpretuoti kaip debesis, kaip dėmes ant sienos, sakyti, kad čia medūzos ar (kaip sufleruoja parodos pavadinimas) mutantų galvos, o gal kažkokie nepasiekiamų gelmių ar ateities gyviai arba iš kitų planetų nusileidę, čia pagauti ir užkonservuoti ateiviai. Vaizduotė gali pasiūlyti ir įdomesnių vardų, bet neverta šito žaidimo žaisti, juo labiau kad parodos anotacijoje Gabranas labai rimtai aiškina apie kūrinių atranką ir jos ryšį su evoliucijos teorija. Esą jis naudojasi gamtoje aptinkamu „saviorganizacijos principu“ bei selekcija, kai tikslingai atrenkant naudingas mutacijas sukuriamos naujos gyvūnų ar augalų rūšys.