Skrendu viena

Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo. Neseniai Jurijus Dobriakovas palaidojo fotografiją Akvilės Anglickaitės algoritmų jūroje. Palaidojimų ir pabaigų būta daug, bet kažkodėl apie fotografiją teberašoma ir tebekalbama. O lyčių (ne)lygybės klausimas... vėl tapo kone pagrindine spaudos tema, net ir Lietuvoje. Abi temos man artimos. Todėl kai Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasiūlė rengti antrosios tarptautinės konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) programą kartu su kolegėmis iš Didžiosios Britanijos, iškart sutikau.

Patirtis buvo verta skirto laiko. Londone nei kuriančių moterų, nei fotografijos temos nesensta. Pabaigų manija išblėso paaiškėjus, kad tikrovė taip ir liko netobula, linkusi atkristi į karus ir prievartą. O fotografija ir toliau netelpa į meno rėmus, nes šio tikrovės pakaitalo politinės, socialinės ir kitokios pasekmės nenuspėjamos. Tiesą sakant, dviejų kategorijų atskirumo klausimas buvo apsvarstytas vėliau, pačioje konferencijoje, o gegužės pirmosiomis dienomis susirinkusios Londono menų universitete mes tik stengėmės sudaryti įdomią programą. Vaidmenys buvo parinkti taikliai. Smagiai nuteikė energingoji fotografė Anna Fox, moterų kūrybą propaguojančios „Fast Forward“ platformos (www.fastforward.photography) įkūrėja. Smalsioji kuratorė Jean Wainwright visuose pasiūlymuose atrasdavo įdomumo. Fotografė Grace Lau į viską žvelgė ironiškai. Griežtoji kritikė Val Williams mikliai atmesdavo kiekvieną silpnesnę idėją. Maria Kapajeva, Londone gyvenanti fotografė iš Estijos, rūpinosi praktiniais reikalais, o mudvi su Ieva atstovavome vietos kontekstui.

Kodėl britų profesorėms parūpo tas mūsų kontekstas? Pirmoji konferencija vyko Londono „Tate Modern“ galerijoje 2015 metais. Norinčių joje dalyvauti buvo begalės ir niekas iš Baltijos šalių nepateko į programą, turbūt neatlaikė baisiojo Val Williams žvilgsnio. Mačiau, kaip ji susiraukia perskaičiusi pasenusią teorinę idėją. Joms pasenusią, nes pas mus dar tik atkeliauja, tarkim, Judith Butler vertimas, kurį vis tiek reikės apsvarstyti ir „įsisavinti“. „Pirmyn“ mąstančios moterys mūsų svarstymams neturi laiko, joms rūpi atrasti užmirštas ir nežinomas mintis, įrašyti jas į fotografijos istoriją, į pasaulio naujienas.

Manantieji, kad feministės dėl moterų atmetimo perdeda, turbūt neatėjo į diskusiją apie fotografių leidinius „Prospekto“ galerijoje. Ant stalo kroatės išdėliojo atsiveržtas moterų fotografijos knygas – leidyklų išleistas ir savadarbes, tradicines ir unikalias, pavyzdžiui, vienoje gamtos fotografijos buvo ne susiūtos, o sudėliotos kaip skirtingų dydžių herbariumo lapai. Greta ant palangės gulėjo Lietuvoje išleistos fotografių ir fotografijos teoretikių knygos. Jei ne pastarosios, ekspozicija būtų atrodžiusi liūdnai – fotografių leidiniai yra plonyčiai, o ir tų – vos vienas kitas: Mildos Drazdauskaitės, Violetos Bubelytės, Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės, Veronikos Šleivytės, Akvilės Anglickaitės, Joanos Deltuvaitės, Vilmos Samulionytės darbų katalogėliai, Aurelijos Maknytės knygelė „Burning Slides“ ir tik kelios solidesnės Irenos Giedraitienės, Ramunės Pigagaitės bei Paulinos Mongirdaitės knygos. Leidinių paroda buvo tarsi dar vienas vizualus moterų ignoravimo Lietuvos kultūroje įrodymas nuolat papildomai „Cooltūrisčių“ kolekcijai.

Įdomu, kad moterų diskriminavimo sovietų kontroliuotoje teritorijoje kartais nepripažįsta pačios moterys. Pavyzdžiui, pagrindinį pranešimą skaičiusi Lietuvos fotografams gerai pažįstama Daniela Mrázková, legendinio čekų žurnalo „Revue Fotografie“ redaktorė, pabrėžė, kad vyrų ir moterų galimybės anuomet niekuo nesiskyrė, kad norinčiai ko nors pasiekti moteriai reikėjo tik drąsos. Ji pati, žinoma, buvo ir yra drąsi. Tačiau pranešimu Mrázková akivaizdžiai paneigė savo tezę: visi fotografai, kurių knygas ji rodė kalbėdama apie savo nuopelnus, yra žinomi visame pasaulyje; nė viena jos pristatyta fotografė bent man anksčiau nebuvo girdėta ar matyta.

Britės nutarė surengti antrąją „Fast Forward“ konferenciją Vilniuje, kad pakeistų regiono fotografių padėtį. Tarptautinei auditorijai stengėmės pristatyti jų kuo daugiau. Dalyvavo abi pavasarį Nacionalinėje dailės galerijoje surengtų moterų kūrybos parodų – „Asmeniška“ ir „Magma“ – kuratorės. Ieva Burbaitė pasakojo apie Tarabildienės ir Šleivytės fotografinius eksperimentus, Laima Kreivytė – apie grupę „Cooltūristės“. Monika Krikštopaitytė narstė Bubelytės autoaktų sąsajas su 9-ojo dešimtmečio fotografijos ir dailės kontekstu. Maknytė dalijosi keistomis rastų fotografijų istorijomis, o pabaigai pasiūlė „desertą“: liaudies meistro išdrožtą medinį bareljefą pagal vieną 8-ojo dešimtmečio „Švyturio“ viršelį. Na o aš kalbėjau apie „moters laiko“ problematiką dabarties menininkių –Anglickaitės ir Dalios Mikonytės – fotoinstaliacijose.

Beje, ne taip lengva išjudinti tą mūsų kontekstą. Daugumą Lietuvos kalbėtojų teko susikviesti pačioms, Estijoje ir Latvijoje pavyko rasti tik po vieną. Jana Kukaine pralinksmino Latvijos fotografių kuriamais vyrų įvaizdžiais, ypač – Rytų Europos vyrų Vikos Ekstos portretų cikle. Jie, neįtariantys menininkės ironijos, puikuojasi savo raumenimis ar išmuštais dantimis – kas ką turi. Man jos darbai priminė Mindaugo Ažušilio fotografijų ciklą „Vyriškumas“, kur demonstruojama galia slapsto vidinį trapumą. O estė Rebeka Põldsam pasakojo apie savo draugės Anos Stinos Treumund politinį aktyvumą, jos kurtus queer įvaizdžius ir mėginimus atrasti jų praeityje, net suvaidinti tą praeitį, nes ir queer tapatybei reikia paveldo kaip tikrumo garanto. Gegužės pradžioje susirinkusios Londone planavome pakviesti į Vilnių pačią Aną Stiną, bet mėnesio pabaigoje ji nusižudė – ir tik tada, anot Rebekos, visi atsibudo ją pražiopsoję.

Kūrėjoms dažniausiai atitenka pomirtinis pripažinimas – visose politinėse sistemose. Tiesa, vakariečių padėtis gerokai skiriasi nuo, tarkim, Mianmaro, kur iki šiol moterys yra antraeilės, turinčios prisitaikyti ir nepretenduoti į jokią kūrybą, savo nuomonę ar net laisvalaikį. Iš ten kilusi Teza Soe pristatė fotografijos dirbtuves, kuriose apmokytos moterys pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas, atranda savo balsą, pamažu gal ir valią kovoti už savo teises. O britų mokslininkai, gausiai dalyvavę konferencijoje, iš naujo atradinėjo užmirštas praeities fotografes. Čia paminėsiu tik kelias. Franki Raffles fotografavo dirbančias moteris Britanijoje ir Sovietų Rusijoje. Gamyklose dirbančių moterų pozos ir negrakštūs kūnai priešinosi Britanijoje gajam „namų angelo“ stereotipui, o mums atpažįstami kaip įgrisusi darbo propaganda. Atrodo, abi pusės tuomet būtų norėjusios apsikeisti vaidmenimis: sovietų darbininkės svajojo pabūti „namų angelais“, britės – be apribojimų dirbti. Raffles aiškiai žavisi rusių laisvėmis – jos šaiposi iš bričių gležnumo, stebisi: „o pas jus tikrai yra tokia profesija kaip „namų šeimininkė“?“ (cituoju iš atminties).

Tish Murtha augino dukrą Ellą, bet nebuvo namų šeimininkė. Ji buvo fotografė, o tarp jos darbų užaugusi dukra emocingai mums pasakojo apie mamą. Tish augo Niukaslo vargšų rajone ir nuo merginas medžiojančių vyrų gynėsi fotoaparatu – jis buvo be juostelės, bet to pakako užpuolikams išgąsdinti. Vėliau Tish ėmė iš tikrųjų fotografuoti. Kai ji stojo į fotografijos programą, komisija paklausė, ką ji norėtų daryti. „Noriu fotografuoti, kaip policininkai spardo vaikus“, – ji atsakė. Tai buvęs pats trumpiausias pokalbis – dėstytojams iškart tapo aišku, kad Tish domina kritiška socialinė fotografija. Bedarbių jaunuolių, prostitučių, striptizo šokėjų ir kitų sekso darbininkių fotografavimas svetimas meno zonai, bet dokumentai – socialinio abejingumo liudijimai – vėl tampa aktualūs augančios nelygybės ir skurdo laikais.

„Namų šeimininkė“ nebuvo ir norvegė Solveig Lund, nors dažnai fotografavo nuotakas su įstabiomis karūnomis XX a. pradžioje. Po Sigrid Lien pranešimo juokavome, kad turbūt tik dėl jų merginos ir ištekėdavo – tose karūnose tarsi telpa visas sodas, kybo paauksuoti (auksiniai?) karuliai, vejasi netikri augalų lapai, žydi snaigės, pūpso spurgai. Viengungė Solveiga fotografuojamas moteris apšviesdavo taip, kad jos atrodytų lyg susimąsčiusios deivės, iškilusios aukščiau žemiškų reikalų. O mirdama paliko labdaros fondą „išsekusioms namų šeimininkėms“.

Šią trumpą apžvalgą noriu baigti rašytojos Dubravkos Ugrešič žodžiais, pacituotais apie ją pasakojusios fotografės Draganos Jurisic. 1992 m., kai vyko karas, Ugrešič buvo apšaukta viena iš „penkių raganų“, „savanaudžių vidutinio amžiaus moterų, kurios turi rimtų problemų su savo etnine, moraline, žmogiškąja, intelektualine ir politine tapatybe“. Jai teko bėgti iš Kroatijos ir apsistoti Olandijoje, kur ji tapo viena garsiausių Kroatijos rašytojų, nors save vadina „postjugoslave“, nes negali priskirti savęs šaliai, „naikinančiai knygas“. Ji juokavo, kad pati už savo pinigus nusipirko šluotą ir dabar „skrenda viena“. Bet perskaityta Draganos, frazė suskambėjo rūsčiai. Fotografijos konferencijos objektu rašytoja tapo todėl, kad romane „Besąlygiškos kapituliacijos muziejus“ („The Museum of Unconditional Surrender“, 1996) ji apmąsto fotografijų reikšmę tapatybei. Romane „vienas bosnis“ skirsto karo pabėgėlius į tuos, kurie turi fotografijos albumus (nes suspėjo juos išsinešti), ir tuos, kurie neturi. Tik nufotografuotas gyvenimas yra tikras: „Gyvenimas yra ne kas kita kaip fotografijų albumas. Egzistuoja tik tai, kas yra albume. To, ko nėra albume, niekada nebuvo.“ Tačiau ji neperdeda fotografijos reikšmės, ją ironizuoja, vadina menu, „kuris nuolat turi padėti įveikti gravitaciją, bet neskrenda“.

Regis, visos konferencijoje dalyvavusios moterys – ir skaičiusios pranešimus, ir tos, apie kurias jie buvo skaitomi, – naudojasi fotografija, kad įveiktų gravitaciją, smarkiai traukiančią link namų, mylimųjų, valstybių, papročių ir t.t. Kad pačios skristų.