Nacionalinės ir Vyriausybės premijų laureatas, apdovanotas „Auksinio scenos kryžiaus“ padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už filantropinę veiklą, pirmasis akademikas kompozitorius Lietuvoje Giedrius Kuprevičius šiemet švenčia 75 metų jubiliejų. Kūrėjas ne kartą minėjo, kad jam labai pasisekė: jubiliejų jis švenčia kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs Kuprevičiaus gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę teko mokytis skambinti fortepijonu, antrasis išmokė kūrybos ir instrumentuotės amato.

Po, matyt, nemažai rūpesčių ir bėgiojimų, susijusių su festivalio vietos pakeitimu, dviejų scenų statyba, kūrybinėmis kančiomis, itin gausia reklama ir t.t., festivalis „Vilnius Mama Jazz“ įvyko ir, kaip reikėjo tikėtis, sėkmingai.

Jau nebe pirmi metai festivalyje „Vilnius Jazz“ išgirstame legendinio avangardisto Johno Zorno muziką, tiesa, ne jo paties atliekamą. Tiesiog rinktiniai muzikantai interpretuoja šio novatoriaus, kompozitoriaus, saksofonininko, leidėjo grandiozinio ciklo „Masada“ dalis. Ciklą Zornas rašė dvidešimt penkerius metus. Jį sudaro trys knygos. Pernai festivalyje Zorno pjesės iš antrosios „Masada“ knygos „The Book of Angels“ skambėjo atliekamos Briano Marsellos trio, o dabar paskutinės ciklo dalies „The Book Beriah“ pjeses interpretavo autoriaus bendražygiai – Niujorke gyvenanti argentiniečių vokalistė, dainų kūrėja ir prodiuserė Sofia Rei bei ilgametis jos scenos partneris prancūzų multiinstrumentininkas ir kompozitorius JC Maillard’as. Duetas neseniai išleido šiuos kūrinius albume „Keter“. Sofia jų įrašė aštuonis, pritariant Maillard’ui aštuoniastygiu elektroakustiniu „saz bosu“.

Rugsėjo 7-ąją pirmą kartą nuvykau į Paliesiaus dvarą, kuris garsėja daugeliu labai gražių ir svarbių dalykų, tarp jų ir „Pasagos“ salės akustika. Įspūdį padarė gražios vietos, fontanas su suomio Jari Männistö skulptūra „Kapibara“, puikiai atstatyti rūmų mūrai, skani duona ir bandelės, gera kava, charizmatiškas šeimininkas ir dar daug kas. Taigi, toje ypatingos akustikos salėje net du koncertus savaitgalį surengė garsi pasaulyje baroko muzikos atlikėja, dainininkė iš Vokietijos Simone Kermes. Lietuvoje publika tikrai ne kasdien lepinama gerais baroko muzikos šedevrų atlikimais, nors esame girdėję ir išskirtinių šios muzikos koncertų. Su S. Kermes Paliesiuje grojo, manau, labai įdomus ir profesionalus kolektyvas iš Italijos „Amici Veneziani“: Giuseppe Mule (violončelė), Luca Stevenato (kontrabosas), Gianluca Geremia (teorba, viena iš liutnės atmainų), Raffaele Tiseo (smuikas, ansamblio vadovas).

Įvairiausios muzikos festivalių kasmet daugėja, tačiau yra daug ir tokių, kurie gyvuoja jau ilgus metus. Vienas jų – „Visagino Country“, gimęs 1991 m., pučo Maskvoje dienomis, Visagino stadione. Pradžia buvo itin sunki, vėliau viskas kaip ir stojo į vėžes, kelerius metus kito vyksmo vieta, kuri, manau, nėra ideali ir šiandien. Gaila, kad stadiono vadovai neįsileidžia festivalio į gimtinę. Matyt, reikia aiškiau jiems išaiškinti, kad, turint gerą renginį, negalima jo išgyvendinti.

Kinų muzika. Kas iš mūsų žino, kokia ji? Labai džiugiuosi daug jos išgirdęs ir sužinojęs, kokia ji gyvybinga, tikroviška, graži ir profesionali. Tuo galėjome įsitikinti Vilniaus festivalio koncerte „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, nacionaliniu instrumentu erhu grojo solistas iš Kinijos Guo Ganas. Koncerto partneris – Kinijos Liaudies Respublikos ambasada.

Kai kurie Vilniaus festivaliai baigdavosi džiazo koncertu, kai kuriuose šios muzikos išvis nebūdavo. Na, o šiemet džiazu festivalis net prasidėjo. Birželio 3-iąją festivalio atidarymo koncerte pasirodė „Concertgebouw“ džiazo orkestras iš Nyderlandų, dainininkė Madeline Bell iš JAV ir mūsų saksofonininkas Kęstutis Vaiginis. 

Viena paradoksaliausių Lietuvos džiazo asmenybių, gitaristas, kompozitorius ir įvairių performansų autorius, gebantis savo instrumentą prakalbinti neįtikėtinais balsais, konceptualistas ir eksperimentuotojas, nepaliaujantis gitaros galimybių tyrinėtojas Juozas Milašius gegužės pradžioje pristatė savitą vinilinę plokštelę „Juozas Milašius. Electric & Acoustic“. Ypatingas šios plokštelės muzikinio turinio sprendimas. Vienoje pusėje skamba elektrinė, o kitoje – akustinė gitara. Jeigu dar tiksliau, vienoje pusėje tėra vienas akordas, kitoje kitas, užgaunami su ilgomis pauzėmis.

Dvidešimt devintasis „Kaunas Jazz“ iki oficialaus atidarymo jau buvo surengęs nemažai koncertų Kaune ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, juose dalyvavo daugybė puikių mūsų šalies ir užsienio muzikantų. Birštone, Palangoje ir Panevėžyje grojo Izraelio kolektyvas „Ground Heights“ su įspūdinga, iš Etiopijos kilusia vokaliste Hewan Meshesha; Kauno respublikinėje ligoninėje dainavo dar labai jaunas Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis kolektyvas „Color Jazz“; „Volfas Engelman“ studijoje Jano Maksimovičiaus (saksofonas) ir Dmitrijaus Golovanovo (klavišiniai) džiazo duetas pademonstravo savo naująją programą „Thousand Seconds of our Life“ („Tūkstantis mūsų gyvenimo akimirkų“); Kauno autobusų stotį šiemet drebino klaipėdiečių grandai Steponas Januška ir Algis Kilis su grupe „JazzWay“. Tačiau visa tai tebuvo uvertiūra.

Neseniai mus nudžiugino naujas Lietuvos džiazo grando pianisto Egidijaus Buožio albumas „Labyrinth“, įrašytas su Alu Di Meola (akustinė ir elektrinė gitara), Brianu Brombergu (akustinis ir elektrinis bosas), Xavier Desandre’u Navarre’u (mušamieji, perkusija, balsas), Vytautu Sondeckiu (violončelė) ir Domingo Patricio (fleita). Pats Egidijus čia buvo pianistas, klavišininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir grupės vadovas. Albumo pasirodymo proga kalbiname Egidijų Buožį.