Giedrius svečiavosi pas Juozą

Nacionalinės ir Vyriausybės premijų laureatas, apdovanotas „Auksinio scenos kryžiaus“ padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už filantropinę veiklą, pirmasis akademikas kompozitorius Lietuvoje Giedrius Kuprevičius šiemet švenčia 75 metų jubiliejų. Kūrėjas ne kartą minėjo, kad jam labai pasisekė: jubiliejų jis švenčia kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs Kuprevičiaus gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę teko mokytis skambinti fortepijonu, antrasis išmokė kūrybos ir instrumentuotės amato.

Kuprevičius turbūt yra vienas universaliausių Lietuvos kompozitorių, rašantis akademinę ir populiariąją muziką, vienas pirmųjų profesionalių improvizatorių. Kūryboje nuolat pastebimas jo dėmesys istorijai – baletas „Čiurlionis“, už kurį pelnė Nacionalinę premiją, operos „Karalienė Bona“, „Prūsai“, tezių opera „Liuterio durys“, kamerinė simfonija „Dovydo žvaigždė“ ir kiti kūriniai. O štai savo jubiliejui Kuprevičius renkasi bendravimą su vienu svarbiausių lietuvių kompozitorių, manau, nepelnytai mažai garsinamu Juozu Naujaliu. Kaip pagarbos ženklas gimė programa „Giedrius svečiuose pas Juozą“, kurios dėmesio centre – Naujalio epocha, muzika, lietuvių poetų tekstai.

Koncerte suskambo ir mums nežinomų Naujalio muzikos pavyzdžių, keli kitaip Kuprevičiaus aranžuoti kūriniai, – tai „Nesegk sau rožės“ (ši Naujalio laikų klaida labai svarbi Kuprevičiui, nes joje užsifiksavo jo inicialai), „Gavotte, arba Šmaikštusis patriarchas“ ir popmuzikos karaliene galėjusi tapti „Malda“. Koncerte, kurį šmaikščiai vedė pats Kuprevičius, skambėjo daug jo paties kūrinių – vokaliniai ciklai „Išeivių dainos“ ir „Vienadienės tėvynės dainos“, „Svajonė sekant Naujaliu“, „Jauki vasaros Naktis su Naujaliu“ (pastarojoje užšifruoti JN inicialai) ir „Pameistrio Gavotte“ (pameistriu Giedrius vadina save). Kūriniai, kurių daugumą giežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Barkausko, buvo pateikti kaip Kuprevičiaus dovana Naujaliui, atvykus pas jį „į svečius“.

Išgirdome Kuprevičiaus vokalinį ciklą „Išeivių dainos“, dar 1969-aisiais parašytą pagal lietuvių išeivių poetų Jono Meko, Kazio Bradūno ir Fausto Kiršos tekstus. Ciklas naujai instrumentuotas šiais metais, koncerte jį padainavo Dovilė Kazonaitė. Gaila, kad kartais buvo sunku suprasti poetinį tekstą. Kitas ciklas, pradėjęs antrą koncerto dalį, kurį labai įdomiai ir išradingai atliko Mindaugas Zimkus, sukurtas 2010 m. ir pavadintas „Vienadienės tėvynės dainos“. Koncertą įrėmino ir įprasmino pradžioje ir pabaigoje nuskambėjusi „Skriski, Lietuva brangi...“. Pradžioje a cappella ją padainavo D. Kazonaitė ir M. Zimkus, o koncerto pabaigoje prie jų prisijungė akordeonininkas Tadas Motiečius ir Lietuvos kamerinis orkestras. Tai iš dviejų populiariausių abiejų autorių dainų fragmentų sukomponuotas vokalinis kūrinėlis, matyt, parašytas specialiai šiam renginiui.

Pats Kuprevičius taip komentuoja koncertą: „Tokia kartų žaismė leidžia daug ką pajusti kitaip, juo labiau kai žinomus motyvus staiga išgirsti kitos epochos akustiniame peizaže. Kas žino, gal tokie virtualūs šiuolaikinių autorių susitikimai su mūsų kultūros istorijos grandais taps dažnesni ir taip galėsime pasitikrinti savo buvimą dabarties kultūroje. Naujalis gal nėra mano favoritas, tačiau kai pradėjau rengti programą, netikėtai atradau tokių įdomybių, be kurių sampratos daugybė ankstyvosios profesionalios mūsų muzikinės kultūros sandų liktų tik istoriniais faktais. Man pačiam visas procesas tapo neįtikėtinai prabangia pamoka, menkiau žinomos Naujalio muzikos studijomis.“

***

Po poros dienų laukė dar vienas susitikimas su Kuprevičiaus kūryba – simfonijos „Iš plokščiojo pasaulio“ (pagal Terry Pratchetto apysaką) pasaulinė premjera. Beje, ji buvo ir teatralizuota (dailininkė Birutė Ukrinaitė), kas, anot autoriaus, turėjo padėti stebėti „filmą, skirtą ausims“. Man asmeniškai teatralizavimo tikslingumo kiek pritrūko, bet muzika labai patiko. Ji išties priminė gražų filmą. Pirma simfonijos dalis – „Pamatyk save“ – ryškiai minimalistinė, joje skamba tik viena nata. Dalies pradžioje grodami tą vieną natą į sceną, kurioje pasipuošęs mėlyna kepuraite jau stovėjo Modestas Pitrėnas, suėjo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai. Kai kurie jų buvo pasipuošę keistokais kostiumais ir kepurėmis, kurios galbūt ne iki galo atliko savo vaidmenį, bet gal aš ne viską pastebėjau. Klausydamasis simfonijos, kiekvienas gali įsivaizduoti, ką jam sukelia muzika. Vienas gali matyti pievą, kitas – arklį joje, trečias – rūką, laumes, raganas, jų šluotas ir dar daug ką. Man, neskaičiusiam knygos, tikrai nebuvo aišku, kas per gyvis buvo antros dalies „Spiestas“, bet autorius aiškina, kad tai veikiau ne gyvis, o reiškinys. Kitaip sakant, kažkas nematomo, tačiau juntamo, lyg kažko spiečius, tūnantis tavyje tau nežinant. Trečia dalis „Nuščiuvęs kraštovaizdis“ – tylus, lyg išties būtų nuščiuvęs. Knygos autorius rašo, kad nuščiuvusios būna katedros vidurnaktį. Ketvirta dalis „Samanėlių lopšinė Marlinei Skauduolei“ labiausiai man priminė ankstyvąją populiariosios Giedriaus muzikos panoramą su visomis kregždutėmis, devynbėdžiais ir argonautais. Šios dalies muzika byloja: neužmikite, nes miegas čia niekada nesibaigia. Penkta dalis ragina dar kartą pamąstyti apie save, o šešta – siautulingieji „Raganų išbandymai“ – sako, kad ne viskas taip gražu gyvenime, kaip atrodo. Ir pagaliau „Coda“, privertusi vėl pamąstyti apie save ir pagaliau suprasti, kad viskas kada nors baigiasi. Simfonija kupina įvairiausių garsų, kurie laiku ir vietoje panaudoti. Ką jau ir kalbėti apie neįprastus instrumentus, muzikantų pasikalbėjimus, čiaudulį, juoką ir dar daug ką. Taip, tai buvo filmas. Filmas ausims.

Šias Kuprevičiaus fantazijas ir pasakas tarytum pratęsė kitas koncerte skambėjęs kūrinys – šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus Siegfriedo Matthuso Koncertas keturiems saksofonams ir orkestrui „Fantastiniai burtų sapnai. Pasakos saksofonams“, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, puikiai atliktas saksofonų kvarteto „Signum“ (Vokietija). Sunku būtų lyginti šiuos du kūrinius, bet aš už Giedriaus Kuprevičiaus muziką!