7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vilnius Mama Jazz

Įspūdžiai iš festivalio

Algirdas Klova
Nr. 38 (1317), 2019-11-22
Muzika
Django Bates. D. Klovienės nuotr.
Django Bates. D. Klovienės nuotr.

Po, matyt, nemažai rūpesčių ir bėgiojimų, susijusių su festivalio vietos pakeitimu, dviejų scenų statyba, kūrybinėmis kančiomis, itin gausia reklama ir t.t., festivalis „Vilnius Mama Jazz“ įvyko ir, kaip reikėjo tikėtis, sėkmingai.

 

Pirmasis festivalyje užgrojo pianistas, muzikos kūrėjas Django Batesas su savo trio „Belovèd“. Matyt, Vilniuje muzikas labai sušalo, nes į sceną įšoko su striuke. Tada kilo gana kontroversiškų minčių dėl publikos negerbimo, muzikinių reikalų numenkinimo ir panašių dalykų, bet po pirmojo pagroto kūrinio, striukei nuskriejus į šalį ir pasirodžius geltonai (kone auksinei) liemenei, negeros mintys išsisklaidė.

 

Django yra puikus, labai subtilus ir elegantiškas muzikantas, esame Lietuvoje jį girdėję gyvai. Šį kartą jis atvyko kartu su savo skandinavais kolegomis: kontrabosininku Petteriu Eldhu ir būgnininku Peteriu Bruunu, arba tiesiog trio „Belovèd“. Batesas karjerą pradėjo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, per britų džiazo renesansą. Tuomet jis studijavo kompoziciją Karališkajame muzikos koledže, bet studijas metė ir pasuko džiazo link. Kelias nuvedė į Didžiosios Britanijos džiazo bigbendą „Loose Tubes“. Vėliau jis įkūrė savo bigbendą „Delightful Precipice“.

 

Įsitvirtinęs tarp Didžiosios Britanijos bei apskritai Europos džiazo elito, Batesas ir dabar išlaiko aukštus standartus ir nepaliauja stebinti savo gerbėjų bei muzikos kritikų. Kažkiek nustebino, manau, ir mus. Išgirdome kitokią muziką nei tikėjomės. Django, be jokios abejonės, labai jautrus muzikas, grojantis ramiai ir įtaigiai, nepaprastai gražiai ir įtikinamai kontaktuojantis su drauge muzikuojančiais kolegomis, puikiai valdantis stilių. Muzikuojant su skandinavais buvo neįmanoma nepastebėti britiško ir skandinaviško džiazo junginių bei didžiulio bebop eros poveikio, Charlio Parkerio įtakos. O tą patį vakarą buvo parodytas filmas apie didžiąją džiazo asmenybę Johną Coltrane’ą.

 

Kitą dieną, po trijų pranešimų apie Egipto, Estijos ir Lietuvos džiazo ypatumus bei naujojo 2019 m. rinkinio „Jazz from Lithuania“ perklausos, scenoje išvydome „Oded Tzur“ kvartetą, kurio sudedamosios dalys aprėpia Izraelį, Graikiją ir JAV. Sužavėjo ypatingo subtilumo ir ritminio lankstumo juodaodis būgnininkas Johnathanas Blake’as. Jo kaskadiniai muzikiniai dariniai buvo tikrai nepakartojami. Norėčiau ypač išskirti ir pianistą Nitai Hershkovitsą. Labai minkštai ir jautriai užgaunama fortepijono klaviatūra tiesiog prikaustė, liepė klausytis kiekvieno garso, kiekvieno niuanso. Kontrabosininko Petroso Klampaniso technika ir garsas taip pat išskirtiniai. Pristatant menininkus buvo gerai pasakyta, kad saksofonininko Odedo Tzuro instrumento garsas beveik kiekvienoje kompozicijoje skamba kitaip. Kartais jis priminė klarnetą, net obojų, kartais labai griežtą saksofoną. Kritikai labai gražiai atsiliepia apie šį muziką ir vadina jį vienu ryškiausiu šių dienų mąstytojų. Kolektyvas dabar reziduoja Niujorke, tačiau negalima pamiršti, kad karjerą Tzuras pradėjo Tel Avive. Beje, sužinojau, kad didysis pianistas Shai Maestro buvo pirmuoju pianistu Tzuro grupėje, nes jie abu buvo studijų draugai. Kvarteto lyderis ilgai mokėsi indų muzikos paslapčių, tačiau aš girdėjau kūrinių, kuriuose puikiai atsiskleidė žydų muzikos ypatumai.

 

Po geros valandėlės pasirodė jaunimo pamėgtas ir lauktas „The Comet is Coming“. Beje, galiu pasakyti, kad šios grupės koncertas virto šokių vakarėliu. Su džiazu čia tikrai nedaug kas buvo bendro, bet roko, elektronikos ir psichodelikos netrūko. Net nežinau, kaip galėčiau pavadinti šią itin garsią muziką su daug dūmų, šviesų, paslėptais tamsoje veidais ir raiškiais judesiais. Saksofonu grupėje groja King Shabaka, kuris jau yra dalyvavęs šiame festivalyje prieš ketverius metus su grupe „Sons of Kemet“. Tai tikrai labai aštrus ir impulsyvus menininkas, grojantis taip aktyviai, kad kartais net pagalvoji, kaip jam nepritrūksta jėgų ir oro. Sintezatorius valdo šoklusis Danalogue The Conqueror (nenustebkite, tai irgi pseudonimas), o mušamuosius rokiškai smarkiai muša Betamax Killer pasivadinęs ypač techniškas būgnininkas. Jų kūryboje ryškiai lyderiauja mokslinės fantastikos temos, jungiančios fanko, roko, elektronikos ir gal šiek tiek džiazo muzikos elementus. Kai kas juos lygina su didžiuoju Sun Ra, bet, manau, tai gerokai perdėta.

 

Trečiąją festivalio dieną pradėjo Lietuviško džiazo vitrina. Ir pradėjo ją ne bet kas, o šiuolaikinio džiazo grandai Juozas Milašius, Skirmantas Sasnauskas ir Arkadijus Gotesmanas, paslaptingai pasivadinę „Trio Trys“. Tai iš tikrųjų buvo muzika, kurią girdėti privalu, ir labai gaila, kad šie žmonės negrojo pagrindinėje scenoje. Jų kūrybinė energija ir išmonė yra neišmatuojama, jie scenoje nepakartojami, kiekvienas skleidžia ir rodo visiems iš anksto sukurtą gėrį. Pirmasis jų atliktas kūrinys – lietuviška liaudiška lopšinė, kurią pradėjo dainuoti Sasnauskas su skaidriu arpedžiniu Milašiaus gitaros palydėjimu, po to vos girdimai atsirado Gotesmanas ir visa tai labai skyrėsi nuo to, kokius esame įpratę matyti šiuos menininkus. Antroje dainos pusėje pasigirdo jau drąsesnės vokalinės improvizacijos. Kitose pjesėse suskambo Sasnausko trombonas ir dūdmaišis. Visumoje šis trio atrodė kaip trijų skirtingų muzikinių pasaulių, suprantančių ir papildančių vienas kitą, junginys. Sasnauskas atrodė nuosaikiausias, jungiamasis vaidmuo teko Gotesmanui, o labiausiai kraštutinis, tačiau dar palyginti saikingas buvo Milašius. Kompozicijos labai aiškiai sugalvotos ir tvarkingai sudėliotos. Šis projektas tikrai pranoko daugumą užsieniečių.

 

Antrasis scenon užlipo gausus Leonardo Pilkausko kolektyvas „Birthday“, kuris netikėtai man labai priminė Jievaro Jasinskio „Rainless“ – gal todėl, kad buvo panaši muzika ir šiek tiek tų pačių žmonių. Dar iš lietuviškų kolektyvų girdėjome „Castor Stetson“ ir „Brave Noises“.

 

Net nežinau, kokiu vardu galėčiau apibūdinti britų kolektyvą „Gogo Penguin“. Jis pristatomas kaip akustinės elektronikos trio. Graži, besiliejanti muzika, geri muzikantai, puikūs tembriniai dariniai. Buvo tikrai nemažai minimalistinės muzikos elementų, gražiai vingiuojančių struktūrų junginių, iš lėto keičiančių vienas kitą. Tačiau ilgainiui po truputį tas grožis nusibodo. Gal pritrūko džiazo.

 

Su giliu liūdesiu turiu pranešti, kad „Portico Quartet“ iš Didžiosios Britanijos, deja, negirdėjau.

O va jau šeštadienį grojusių dviejų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo – tikrai labai laukiau. Tai du muzikai, kurių veikla, kūryba, gyvenimas yra ir liks išskirtiniai. Programa pavadinta „Invazija į klasiką“, jos koncepciją sugalvojo Čekasinas. Joje buvo panaudoti Igorio Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ elementai. Tarasovas tradiciškai puikiai valdė mušamuosius ir cimbolus, o Čekasinas grojo saksofonais, fortepijonu ir sintezatoriais, beje, ir dainavo, žinoma, puikiai viską apžaisdamas, apvaidindamas. Kaip sakė pats Čekasinas, nieko naujo, viskas jau buvo sukurta prieš 200 metų. Tiesiog tai muzikinis koliažas su akustiniais ir elektroniniais instrumentais bei Čekasino balsu.

 

Esu grojęs su Čekasinu jo projektuose kelis kartus, tačiau būdamas drauge su juo scenoje nespėdavau pajausti tos begalinės jėgos ir kūrybinės galios, kurią šis muzikas turi ir spinduliuoja klausytojui. Tiesiog tai buvo taip gerai, taip profesionalu ir įtaigu, kad pasakyti ką nors naujo tikrai negalėčiau. Ir ko nors dar klausytis po šio koncerto tikrai nebesinorėjo. Tačiau teko sulaukti smarkiai išgirto „Flat Earth Society“ orkestro.

 

Daug buvo rašyta apie šį Belgijos kolektyvą – profesionali netvarka, bepročiai gerąja prasme, nutrūktgalviai džiazo anarchistai, džiazuojantys pankai ir panašūs epitetai naudojami jiems apibūdinti. Viskas gerai, bet aš viso to kaip ir nepastebėjau – vidutinio profesionalumo, nežinia kokią muziką grojantis orkestras su skurdokais solo epizodais, ir tiek. Manau, visa tai galima buvo padaryti su kur kas mažiau žmonių ir instrumentų, tačiau jeigu žmonės drauge groja jau dvidešimt metų – matyt, tai yra gerai.

 

Šeštadienio Lietuviško džiazo vitrinoje sušvito nemažai gerai žinomų Lietuvos muzikų, tokių kaip Dima Golovanovas ir Janas Maksimovičius, Nedos, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio, Veronika Chichi su Dmitrijaus Golovanovo trio ir dvi mažiau žinomos grupės – „Tiesulas“ ir „Aureolė/Nimbus“. Sekmadienio koncertuose išgirdome labai brandų, daugybės elektroninių efektų kupiną Denisso Pashkevichaus ir Arkadijaus Gotesmano duo, „Ąžuolinius berželius“ su Klaipėdos orkestro muzikantais, giliai bosinį Dovydo Stalmoko „Low Blow“, kuriame kartais pasiilgdavau aukštesnių garsų, ir Vyčio Nivinsko „Cinamono“ su Laura Budreckyte. Ypač man patiko jų pirmosios dvi kompozicijos, iš kurių antroji galėtų tapti didžiojo režisieriaus Davido Lyncho filmų muzika.

 

Ir festivaliui baigiantis išgirdome tai, ko bent jau aš labiausiai laukiau, – į sceną užkopė trio „The Bad Plus“. Tai buvo paskutinis ir pats brandžiausias festivalio akordas. Kolektyvas suskambo pilnai, plačiai ir pažėrė kraitę puikių kompozicijų. Nepaisant prieš porą metų patirto didelio praradimo – grupę paliko beveik aštuoniolika metų drauge grojęs pianistas Ethanas Iversonas, dabar trio skamba puikiai. Rašau apie praradimą, nes ansamblio nariai visuomet akcentuodavo, kad visi yra labai svarbūs. Tačiau didelio praradimo kaip ir nesijautė, nes grupė labai greitai pasipildė puikiu pianistu Orrinu Evansu. Kontrabosu groja Reidas Andersonas, o mušamaisiais Dave’as Kingas. Trio muzikoje puikiai jaučiamas paprastumo ir džiazinio profesionalumo suderinamumas, puiki instrumentų tembrų dermė, tobula kompozicijų forma.

 

Žodžiu, festivalis baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – aukščiausiu lygiu.

Django Bates. D. Klovienės nuotr.
Django Bates. D. Klovienės nuotr.
Nitai Hershkovits. D. Klovienės nuotr.
Nitai Hershkovits. D. Klovienės nuotr.
Oded Tzur. D. Klovienės nuotr.
Oded Tzur. D. Klovienės nuotr.
Skirmantas Sasnauskas. D. Klovienės nuotr.
Skirmantas Sasnauskas. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas ir  Skirmantas Sasnauskas. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas ir Skirmantas Sasnauskas. D. Klovienės nuotr.
„Gogo Penguin“ pianistas Chris Illingworth. D. Klovienės nuotr.
„Gogo Penguin“ pianistas Chris Illingworth. D. Klovienės nuotr.
„Gogo Penguin“ būgnininkas Rob Turner. D. Klovienės nuotr.
„Gogo Penguin“ būgnininkas Rob Turner. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
„The Bad Plus“ būgnininkas Dave King. D. Klovienės nuotr.
„The Bad Plus“ būgnininkas Dave King. D. Klovienės nuotr.
„The Bad Plus“ pianistas Orrin Evans. D. Klovienės nuotr.
„The Bad Plus“ pianistas Orrin Evans. D. Klovienės nuotr.