„Kaunas Jazz“ įvairenybės

Dvidešimt devintasis „Kaunas Jazz“ iki oficialaus atidarymo jau buvo surengęs nemažai koncertų Kaune ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, juose dalyvavo daugybė puikių mūsų šalies ir užsienio muzikantų. Birštone, Palangoje ir Panevėžyje grojo Izraelio kolektyvas „Ground Heights“ su įspūdinga, iš Etiopijos kilusia vokaliste Hewan Meshesha; Kauno respublikinėje ligoninėje dainavo dar labai jaunas Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis kolektyvas „Color Jazz“; „Volfas Engelman“ studijoje Jano Maksimovičiaus (saksofonas) ir Dmitrijaus Golovanovo (klavišiniai) džiazo duetas pademonstravo savo naująją programą „Thousand Seconds of our Life“ („Tūkstantis mūsų gyvenimo akimirkų“); Kauno autobusų stotį šiemet drebino klaipėdiečių grandai Steponas Januška ir Algis Kilis su grupe „JazzWay“. Tačiau visa tai tebuvo uvertiūra.

Tikrasis festivalio atidarymas įvyko balandžio 25 d. Kauno rotušėje, kur po oficialių kalbų ir miesto rakto įteikimo koncertą surengė puikus Lenkijos džiazo kvintetas „Piotr Baron Quintet“. Jo lyderis ir įkūrėjas saksofonininkas Piotras Baronas jau 1978 m. grojo garsiajame „Jazz Nad Odrą“ festivalyje, o būdamas dvidešimt trejų laimėjo San Sebastiano džiazo festivalio didįjį prizą. Toliau buvo daugybė įspūdingų pasiekimų, albumų, koncertų. Visi šiandieninio kvinteto nariai – pritrenkiančiai aukšto meninio ir techninio lygio muzikantai. Nuostabiai gražaus tembro Roberto Majewskio trimitas, subtilus pianistas Michałas Tokajas, santūrus būgnininkas Łukaszas Żyta ir nerealus kontraboso virtuozas Maciejus Adamczakas. Ko gero, įdomiausia, kad kolektyvas puikiai grojo didžiojo lenkų kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos kūrinių temomis grįstą džiazo muziką – koncertas skirtas šio Lenkijos operos pradininko 200-osioms gimimo metinėms pažymėti. Puikios aranžuotės ir gražus grojimas kėlė norą klausytis dar ir dar, tačiau teko skubėti į Raudondvarį, kur koncertavo saksofono ir gitaros duetas – Hernanas Romero (JAV) ir Kęstutis Vaiginis. Jie scenoje drauge jau beveik du dešimtmečius, kasmet rengia koncertinius turus, tai puikiai demonstruoja jų susigrojimas, vienas kito girdėjimas ir pajautimas. Kęstutis, žinia, puikiai valdo bet kokią stilistiką, o Romero yra prisiekęs latina muzikos mylėtojas ir, nors žino bei atlieka kitus žanrus, jam grojant būtinai prasimuša šis pomėgis, kas jautėsi atliekant ir K. Vaiginio kompozicijas, kuriose po kelių minučių ramybės Hernanas vis tiek neiškęsdavo ir pereidavo į latina stilių.

Vienas iš kultūrinio Kauno simbolių kompozitorius Giedrius Kuprevičius jau daugiau nei pusę šimtmečio yra žinomas kaip stipriausias kariliono meistras Lietuvoje. Savo 75-metį jis šventė koncertuodamas „Kaunas Jazz“ publikai. Skambėjo improvizacijos šių metų jubiliatų – paties Kuprevičiaus, Eduardo Balsio ir Juozo Naujalio – kūrinių temomis. Girdėjau ir „Seną jūrininką“, ir „Devynbėdžius“, ir Naujalio dainas. Besikalbant su Giedriumi po koncerto, mane nemaloniai nustebino žinia, kad po kažkokio keisto teismo proceso Kuprevičiui neleidžiama groti Kauno karilionu, ir šis koncertas buvo išskirtinis, neeilinis. Todėl noriu paraginti Kauno žurnalistus (nebūtinai rašančius apie muziką) pasidomėti šiuo įvykiu ir jį panagrinėti giliau. Geriausiam Lietuvos varpininkui neleidžiama groti instrumentu, kurį jis tiek metų gerbia, puoselėja ir myli. Kur tai matyta?

Didžiojoje Vytauto Didžiojo universiteto salėje su savo rinktine komanda naują CD „4“ pristatė Ąžuolas Paulauskas. Pirmiausia mane jis nudžiugino kaip labai techniškas klarnetininkas, atlikęs keturias kompozicijas iš naujojo albumo. Tačiau vos tik Ąžuolas iššoko iš savo raudonųjų batelių ir atsisėdo prie būgnų, šie suskambo kitaip nei iki tol grojant Augustui Baronui. Prisiminiau, juk Ąžuolas pirmiausiai yra būgnininkas, o tik tada – koks tik nori instrumentininkas, net ir dainininkas. Rinktinėje Ą. Paulausko komandoje buvo gausu gerų muzikantų – Paulius Stonkus (boso gitara), Karolis Žioltikovas (elektrinė gitara), Vytis Smolskas (klavišiniai), Valerijus Ramoška (trimitas ir fliugelhornas) ir man geriausiai pažįstamas (nes esu su juo grojęs) vibrofonininkas Marius Šinkūnas. Beje, šiame projekte man jo tikrai buvo mažoka ir prastai įgarsinta. Gal šiai muzikai toks instrumentas ir nelabai tinkamas, bet jeigu jis yra – turi girdėtis, nes kitaip gaila muzikanto darbo.

Festivalyje labiausiai laukiau saksofono virtuozo, didžio menininko Joshua Redmano su kitais jo trio nariais Reubenu Rogersu (kontrabosas) ir Gregu Hutchinsonu (mušamieji). Prieš penkiolika metų buvau girdėjęs Redmaną Kaune, ir tada muzikavo puikiai. Šiandien pasirodė, kad jis visiškai nepasikeitė. Šį kartą pasirodymą pradėjo ir baigė tradicinėmis džiazo temomis grįstomis kompozicijomis, nors ir jos nebuvo lengvai atpažįstamos, o programos viduryje grojo savo muziką. Kai kam Redmano saksofonas suskambo nelabai džiaziškai, tačiau tai yra tik pirmas, klaidingas įspūdis. Šis muzikas jaučia džiazą visa savastimi, ne tik instrumento garsu. Mane nudžiugino įspūdingas G. Hutchinsono muzikavimas. Jo būgnų garsas bei tembras gali keistis tiesiog skriedamas iš kūrinio į kūrinį. Viename skamba kietokai, aštriai, kitame lyg visiškai ištirpsta, išsilieja, tampa švelnus. Visas trio puikiai sulimpa į vieną, rodos, nedalomą visumą, ir vėlgi, kiekviename kūrinyje kitaip.

Šeštadienį šurmuliavo džiazo gatvės diena, Lietuvos jaunimo muzikos grupių paradas. Dviejose scenose girdėjome net šešias grupes, iš kurių, deja, ne visos buvo tikrai džiazinės. Trečioje karaliavo šokiai, kurių dėl didelio atstumo akyliau stebėti negalėjau, tačiau tai, ką girdėjau ir mačiau prieš pat didįjį koncertą, džiazu net nekvepėjo. Manyčiau, tokiai muzikai džiazo festivalyje tikrai ne vieta. Net ir gatvės muzikos dienai reikalinga griežtesnė atranka. Dabar apie gerus dalykus. Pirmieji pasirodė Kauno technikos universiteto pučiamųjų grupė „The Brass Bees“. Tai išties puikus bigbendas, pasižymintis gerais jaunais muzikantais, grojantis įvairią bigbendo repertuaro muziką ir besiremiantis puikiomis savo lyderių Raimundo Arnašiaus ir Tomo Razmaus improvizacijomis, pasižymintis gražiu atskirų grupių skambesiu. Gaila, kad gatvėje garsas išsisklaidė ir gražių fleitos bei klarneto improvizacijų beveik nesigirdėjo. Tokį didžiulį orkestrą galbūt buvo galima garsinti profesionaliau.

Kitoje scenoje nustebino ir nudžiugino šauni pianistė Justė Kazakevičiūtė, jautriai grojusi puikią muziką. Ji yra garsaus džiazo muzikanto Artūro Anusausko mokinė, dirbanti su įvairiais žanrais. Gaila, kad publiką klavišinių muzika ne itin traukė. Pirmojoje scenoje nudžiugino Kęstučio Vaiginio vadovaujamas B. Dvariono muzikos mokyklos džiazo ansamblis, iš Olandijos susivežęs visus savo „pabėgėlius“ – studijuoti išvykusius muzikantus. Instrumentinė grupė skambėjo tikrai puikiai. Visų dainininkių labai gražūs, nors gana skirtingi balsai ir reikia manyti, kad jie ir toliau bręs ir mus kaskart džiugins.

Vėl nusikėlęs į antrąją sceną, išgirdau įdomų kolektyvą KZK ON TV, turintį aiškią kryptį ir gerus muzikantus. O pirmoje scenoje labiausiai laukiau Luko Bartaškos ir jo „Jazzo Kriminalistų“. Tiesą sakant, išgirdau ne visai tai, ko tikėjausi. Gražus, stiprus Luko balsas intonavo ne visai švariai, o muzikantams, matyt, nelabai patiko šis žanras, pats repertuaras nebuvo grynai džiazinis. Belieka laukti ir linkėti profesinio sutvirtėjimo. Paskutinė antrosios scenos grupė „Cosmic Late Band“ džiugino gražiu Karolinos Žibkutės balsu, geromis, nors ne visai džiazinėmis kompozicijomis ir gražiomis aranžuotėmis.

Vakare – vėl didžioji scena ir du pasirodymai. Jau seniai Lietuvoje girdėta, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenanti garsi funk, jazz, soul, r’n’b dainininkė Daiva Starinskaitė surinko gražų būrį jaunų, stilistiškai labai lanksčių muzikantų. Išgirdome daug skirtingos, profesionaliai atliekamos muzikos, kuri tikrai ne visiems gali vienodai patikti. Pati Daiva sako nerašanti labai įmantrios, sudėtingų formulių muzikos, tačiau atliekama originalių muzikantų, tokių kaip Giedrius Nakas, Alvydas Mačiulskas, Domas Aleksa, Jonas Gliaudelis, muzika įgavo daugybę elektronikos efektų, kitų įmantrybių, nors visa tai galėjo skambėti kiek tyliau ir trumpiau. Seserį scenoje pasveikino „Saulės kliošo“ vokalistė Justė Starinskaitė, jos abi atliko porą dainų.

Vakarą užvėrė garsus amerikiečių pianistas, kompozitorius, prodiuseris Jeffas Lorberis su savo grupe „Fusion“: Jimmy Haslipas (boso gitara) ir Gergo Borlai (mušamieji). Neseniai J. Lorberis apdovanotas prestižine „Grammy“ statulėle, o jo įrašas „Prototype“ pripažintas geriausiu metų šiuolaikinės instrumentinės muzikos albumu. Jo vardas džiazo pasaulyje dažnai minimas greta tokių grandų kaip Herbie Hancockas, Joe Sample’as ar 2018-aisiais „Kaunas Jazz“ grojęs Bobas Jamesas.
 

J. Lorberį kritikai vadina vienu išradingiausių džiazo pasaulio mąstytojų, o jo kūrybą – gaivališka gamtos jėga, kupina įtraukiančių ritmų ir virtuoziškų soluočių. Po kone trijų solinės karjeros dešimtmečių, 2010-aisiais, jis į sceną sugrąžino grupę „Jeff Lorber Fusion“, kurioje groja ir „Kaunas Jazz“ publikai gerai žinomas buvęs grupės „Yellowjackets“ bosistas Jimmy Haslipas, bosu soluojantis kiekvienoje kompozicijoje. Taip pat sužavėjo ypač aiški kompozicijų forma. Kai tik būgnininkas pradeda solo ir įsisiautėja – žinok, jau pabaiga ne už kalnų. Puiki muzika, labai aiški ir kryptinga stilistika, profesionalus grojimas. Beje, kasdien stebino ypatingas publikos nepunktualumas, dėl kurio visi koncertai prasidėjo maždaug pusvalandžiu vėliau.

Sekmadienį Kauno sinagogoje klausytojus džiugino Izraelio grupė „Selah Collective“ su Lietuvos vokaliste Silvija Pankūnaite.

Na ir paskutinis, ko gero, labiausiai lauktas koncertas įvyko Kauno „Žalgirio“ arenoje. Bobby McFerrinas su „Gimme5“ ir Artūro Noviko grupe pademonstravo programą, kuri, tiesa, labiau priminė edukacinį projektą dainuojančiam jaunimui ir žaidimą su publika nei džiazo festivalio koncertą. Kadaise šis didis muzikas išleido puikų CD „Circlesongs“, kurio programos principas, atrodo, tapo pagrindu šiam pasirodymui. Minimalistiniais metodais paremtos dainos auginamos nuo vieno balso pradžioje iki gražaus choro. Kartais toks muzikavimas priminė tarsi Afrikos šamanų apeigas, kartais – edukacinį projektą jaunimui. McFerriną solo esu girdėjęs Kauno sporto halėje prieš aštuonerius metus, taip pat su džiazo grupe Vilniuje. Kažko panašaus tikėjausi ir dabar, tačiau šį kartą skambėjo man dar gyvai negirdėta, „edukacinė“ versija, nors žinojau, kad taip daroma. Įdomu.

Festivalį „Volfas Engelman“ studijoje energingai baigė Kotryna Juodzevičiūtė su savo grupe. Ačiū festivalio organizatoriams.